Mokslo ir medicinos bendruomenės šias vakcinas sukūrė ir išbandė neįtikėtinai greitai. Kita vertus, dėl palyginti trumpo laikotarpio liko keletas neatsakytų klausimų, rašoma theconversation.com.
Vienas svarbiausių: kiek laiko išlieka apsauga persirgus COVID-19 arba pasiskiepijus? Žinome, kad, pavyzdžiui, persirgus, antikūnų kiekis sumažėja gana greitai.
Kaip imuninė sistema „prisimena“
Už nuostabų mūsų organizmo gebėjimą „prisiminti“ ankstesnius susidūrimus su infekcijas sukeliančiais mikroorganizmais ir išsaugoti veiksmingas kovos su jais priemones turime dėkoti reiškiniui, vadinamam imunologine atmintimi. Šia atmintimi pasižymi baltieji kraujo kūneliai limfocitai, kurių yra dvi pagrindinės rūšys: T ir B.
Kai mūsų organizmas susiduria su nauju iššūkiu, pavyzdžiui, nauja infekcija ar vakcina, pasitelkiamos specifinės T ir B ląstelės. Šių ląstelių „atminties“ versijos yra laikomos savotiškoje parengties būsenoje, jeigu ateityje vėl tektų susidurti su tokiu pačiu patogenu.
Būtent B ląstelės yra atsakingos už antikūnų išskyrimą į kraują. Užsikrėtus infekcija ar gavus skiepą, kai kurios iš jų virsta specializuotomis antikūnų gamyklomis – plazminėmis ląstelėmis.
Antikūnai yra baltymai ir, kaip ir visi kiti baltymai, daugiausia per keletą mėnesių natūraliai suskaidomi ir pašalinami iš organizmo. Štai kodėl antikūnų, kuriuos gauname pasyviai, pavyzdžiui, iš savo mamos būdami gimdoje arba gerdami mamos pieną, suteikiama apsauga ilgai netrunka. Norėdami ilgalaikės apsaugos, antikūnų turime pasigaminti patys.
Mūsų organizmo gebėjimas išlaikyti antikūnų kiekį po infekcijos ar vakcinacijos yra dviejų mechanizmų rezultatas. Pradinio etapo metu B atminties ląstelėms aptikus chronišką infekciją arba vakciną, kai kurios iš jų toliau virs naujomis antikūnus gaminančiomis plazminėmis ląstelėmis.
Visiškai pašalinus infekciją ar vakciną iš organizmo, B atminties ląstelės nustoja naujinti plazminių ląstelių populiaciją, todėl jų kiekis pradeda mažėti. Tiesa, kai kurios gali išlikti kaip ilgaamžės plazminės ląstelės. Jos daugelį metų gyvena mūsų kaulų čiulpuose bei toliau gamina ir išskiria daug antikūnų. Ilgaamžių plazminių ląstelių ne visada atsiranda po infekcijos, tačiau jeigu atsiranda, antikūnų prieš konkretų infekcijos sukėlėją dar ilgai aptinkama kraujyje ją įveikus.
Nors kol kas dar ne iki galo suprantame, kokios imunizacijos sąlygos yra tinkamiausios ilgaamžėms plazminėms ląstelėms susidaryti, jų atsiradimas yra siejamas su tam tikromis organizmo vietomis. Pavyzdžiui, viena Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) mokslininkų grupė atrado, kad ilgaamžės plazminės ląstelės pirmenybę teikia konkrečių kaulų čiulpams. Praėjus 10-iai metų po vakcinacijos nuo stabligės, ilgaamžių plazminių ląstelių daug dažniau buvo rasta šlaunikaulio, žastikaulio ir blauzdikaulio čiulpuose nei šonkaulių, stipinkaulio, stuburo slankstelių ir klubakaulio skiauterės čiulpuose.
Nėra aišku, kodėl ilgaamžės plazminės ląstelės teikia pirmenybę šių kaulų čiulpams. Viena įdomi galima priežastis – nevienodas kaulų čiulpuose esančių riebalų kiekis. Minėtųjų kaulų čiulpuose aptiktos ilgaamžės plazminės ląstelės buvo gausiai apsuptos riebalų ląstelių. Galima iškelti hipotezę, kad riebalų kiekis kaulų čiulpuose daro įtaką ilgaamžių plazminių ląstelių gebėjimui patekti į tam tikrus kaulus ir juose ilgam apsigyventi.
Bet jeigu ilgaamžių plazminių ląstelių neatsiranda, tai nereiškia, kad ateityje susidūręs su tokia pačia grėsme organizmas negalės pradėti gaminti daugiau antikūnų. Jeigu ankstesnės infekcijos metu susidarė B atminties ląstelių, jos atpažins grėsmę ir dalis vėl virs naujomis antikūnus gaminančiomis plazminėmis ląstelėmis.
Vakcinų rūšys taip pat paveikia antikūnų išliekamumą
Yra daug priežasčių, kodėl vakcinacija ar infekcija ne visada suteikia ilgalaikę apsaugą. Viena iš jų – individuali organizmo reakcija. Beje, pačių vakcinų ypatybės irgi lemia antikūnų atsako pobūdį.
Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad nors daugiau žmonių, paskiepytų nuo stabligės ir difterijos, organizme susidarė apsauginių antikūnų, jie išnyko gerokai greičiau, palyginti su susidariusiais gavus skiepų nuo tymų, kiaulytės ar raupų. Pagrindinis šių vakcinų skirtumas yra toks: nuo stabligės ir difterijos sukurtų skiepų sudėtyje yra tik izoliuotų baltymų (toksinų, kuriuos gamina stabligę ir difteriją sukeliančios bakterijos, modifikuotų versijų), tuo tarpu vakcinų nuo tymų, kiaulytės ir raupų sudėtyje yra gyvų, susilpnintų virusų versijų.
Kai kurių žmonių organizmas gali ne itin palankiai sureaguoti į vakcinas dėl esančio atsparumo konkrečiai vakcinai, kuris susiformuoja natūraliai persirgus infekcija. Visgi tie asmenys, kurių organizmo reakcija į skiepus yra gera, apsaugą įgyja ilgesniam laikui. Iš dalies taip yra dėl gyvos vakcinos išsilaikymo organizme, stimuliuojančio trumpalaikį plazminių ląstelių atnaujinimą. Taip pat tikėtina, kad gyvos vakcinos geriau skatina ilgaamžių plazminių ląstelių gamybą.
Jau matėme, kad antikūnų nykimo tempas persirgus COVID-19 gali skirtis, pavyzdžiui, tarp vyrų ir moterų. Daugelis naujųjų vakcinų nuo COVID-19 yra paremtos inovatyviais sprendimais, tokiais kaip virusiniai vektoriai arba informacinės RNR molekulės. Akivaizdu, kad šie metodai labai veiksmingai ir greitai suteikia apsaugą. Bet kaip veiksmingai jie aktyvina B atminties ląsteles ir ilgaamžes plazmines ląsteles bei užtikrina ilgalaikį imunitetą, parodys laikas.