Amerikos fizinės antropologijos asociacijos kasmetiniame suvažiavime paskelbta, kad prieš 8000 metų europiečiai atrodė visai kitaip nei šiandien.
Europiečių kilmės klausimas pastaraisiais metais labai sudomino mokslininkus, įgijusius gebėjimą sudaryti ištisų senovėje gyvenusių populiacijų genomo sąrašus. Lygindami kelias esmines DNR vietas iš 83 žmonių palaikų, rastų įvairiose Europos vietose, mokslininkai šių metų pradžioje jau skelbė, kad šiandienos europiečiai yra bent trijų senovinių medžiotojų-rinkėjų bei ūkininkų populiacijų palikuonys. Visos šios populiacijos į Europą atskiromis migracijos bangomis persikėlė per paskutinius 8000 metų. Tyrimu nustatyta, kad indo-europietiškų kalbų grupę į Europą su galinga migracijos banga galėjo atsinešti Yamnaya kerdžiai, gyvenę stepėse, plytinčiose į šiaurę nuo Juodosios jūros.
O dabar tos pačios grupės tyrimas išskirtinius duomenis pakapstė giliau. Jie ieškojo genų, kurie išplito veikiant natūraliai atrankai – tokie genai suteikė žmonėms savybių, leidusių per pastaruosius 8000 metų greitai išplisti Europoje. Senovinių žmonių genomus su naujesniais (visų genomų informacija surinkta vykdant projektą „1000 Genomes“), palygino Harvardo universiteto genetikas Iainas Mathiesonas, dirbantis populiacijų genetiko Davido Reicho laboratorijoje. Jis aptiko penkis natūralios atrankos stipriai išplatintus genus, susijusius su pokyčiais dietoje ir odos pigmentacijoje.
Visų pirma, mokslininkai patvirtino savo ankstesnes išvadas, kad medžiotojai-rinkėjai Europoje prieš 8000 metų negalėjo virškinti piene esančių cukrų. Jie taip pat pažymėjo įdomų dalyką: pieno virškinti negalėjo ir pirmieji ūkininkai. Ūkininkai, iš Artimųjų Rytų atsikraustę maždaug prieš 7800 metų ir Yamnaya piemenys, į Europą atsikraustę prieš 4800 metų, neturėjo LCT geno versijos, kuri suaugusiam žmogui suteiktų galimybę virškinti pieno cukrus. Ir tik prieš maždaug 4300 metų per visą Europą išplito laktozės tolerancijos genas.
O kalbant apie odos spalvą, mokslininkai aptiko evoliucijos židinius keliose skirtingose vietose. Ir tris skirtingus genus, kurie lemia šviesą odą. Tai reiškia, kad europiečių odos pašviesėjimo per pastaruosius 8000 metų istorija – labai sudėtinga. Šiuolaikiniai žmonės, atkeliavę iš Afrikos ir pirmieji apsigyvenę Europoje prieš 40 000 metų, manoma, buvo tamsiaodžiai: tamsi oda teikia privalumų itin saulėtose platumose. Nauji tyrimų duomenys patvirtina, kad maždaug prieš 8500 metų ankstyvieji medžiotojai-rinkėjai dabartinėje Ispanijoje, Liuksemburge ir Vengrijoje, taip pat buvo tamsiaodžiai: jie neturėjo genų SLC24A5 ir SLC45A2 versijų, kurios lemtų odos depigmentaciją, būdingą šiandienos europiečiams.
Bet toli šiaurėje, kur dėl Saulės šviesos trūkumo natūrali atranka teiktų pirmenybę šviesiai odos spalvai, mokslininkai aptiko visai kitą medžiotojų rinkėjų genų vaizdą: septyni žmonės iš maždaug 7700 metų senumo Motala archeologinių kasinėjimų vietos Švedijos pietuose parodė, kad žmonės jau tada turėjo tų pačių genų SLC24A5 ir SLC45A2 šviesios odos versijas. Jie turėjo ir trečią geną, HERC2/OCA2, lemiantį mėlyną akių spalvą ir prisidedantį prie odos bei plaukų šviesumo. Kitaip tariant, kol Centrinėje ir Pietų Europoje gyveno tamsiaodžiai išeiviai ir Afrikos, Šiaurės Europoje žmonės jau buvo šviesiaplaukiai mėlynakai.
Tuomet į Europą atmigravo pirmoji ūkininkų iš Artimųjų Rytų banga. Jų organizmuose jau buvo abu šviesios odos genai. O kryžminantis su vietiniais medžiotojais-rinkėjais, šviesios odos genai išplito per Europą taip, kad pašviesėjo ir Centrinės, ir Pietų Europos gyventojų oda. Kito geno – SLC45A2 – išplitimas buvo menkesnis, bet prieš maždaug 5800 metų jis taip pat „išpopuliarėjo“.
Mokslininkai stebėjo ir kitų bruožų plitimą – pavyzdžiui, ūgio, kurį lemia daugybės genų sąveika. Jie išsiaiškino, kad atranka maždaug prieš 8000 metų pradėjo teikti stiprią pirmenybę keliems genų variantams, lėmusiems Europos šiaurinėje ir centrinėje dalyje gyvenusių žmonių aukštą ūgį, o su Yamnaya piemenų migracijos pradžia prieš 4800 metų šių genų plitimas dar labiau paspartintas. Pagal genetinius duomenis, Yamnaya tautai būdingas didžiausias potencialas būti aukštesniais už kitas tautas. Tą patvirtina ir randamų skeletų matavimai. Tuo tarpu Italijoje, Ispanijoje prieš 8000 metų gyvenę žmonės dažniau būdavo žemaūgiai – ir natūrali atranka žemam ūgiui teikė pirmenybę. Ispanų ūgis itin sumažėjo prieš maždaug 6000 metų, galbūt bandant prisitaikyti prie atvėsusio oro ir prastos mitybos.
Mokslininkus nustebino tai, kad nepavyko nustatyti jokių su imuninės sistemos raida susijusių genų intensyvios evoliucijos pėdsakų. Tai prieštarauja teorijai, kad žemdirbystės išvystymas paskatintų infekcinių ligų dažnumą.
Moksliniame darbe nenurodoma, kodėl europiečių genai evoliucionavo tokiomis kryptimis, bet veikiausiai galima būtų manyti, kad odos pigmentacijos genų plitimas yra susijęs su organizmo siekiu maksimizuoti vitamino D sintezę, teigė Pensilvanijos valstybinio universiteto (JAV) paleoantropologė Nina Jablonski.
Šiaurinėse platumose gyvenantys žmonės gana dažnai negauna pakankamai Saulės ultravioletinių spindulių, kad sintetintų pakankamą vitamino D kiekį, todėl natūrali atranka pasiūlė problemos sprendimą: išvystyti šviesią odą, kuri ultravioletinius spindulius absorbuoja efektyviau arba suteikti galimybe virškinti pieno cukrų, kad galima būtų įsisavinti natūraliai piene esantį vitaminą D. „Manėme, kad Europos gyventojų odos depigmentacija yra gana paprastas procesas, o pasirodė, kad tai yra ištisas natūralios atrankos tinklas, susijęs su žmonių plitimu šiaurinėse platumose. Tai labai įdomūs duomenys, nes jie parodo, kaip daug evoliucinių permainų įvyko pastaraisiais laikais“, – sakė N. Jablonski.
