A. Einsteinas sekė kitų stropių vaikščiotojų, tokių kaip Charlesas Darwinas, pavyzdžiu. Pastarasis kasdien vaikštinėdavo apie 45 minutes, rašo BBC.
Šie pasivaikščiojimai buvo skirti ne vien fizinei būklei pagerinti – yra daug įrodymų, kad vaikščiojimas gali pagerinti atmintį, kūrybiškumą ir gebėjimą spręsti problemas.
Bent jau kūrybiškumui vaikščiojimas lauke duoda dar daugiau naudos. Bet kodėl?
Kai pagalvoji apie tai, daug prasmės tame nėra. Ėjimas atitraukia dėmesį nuo smegeninių užduočių ir priverčia susitelkti į vienos pėdos dėjimą priešais kitą, kad nenugriūtum.
Laikinas hipofrontališkumas – taip vadinamas laikinas tonuso sumažinimas tam tikrose smegenų zonose. Visų pirma, kaktinėse skiltyse, kurios dalyvauja aukštesnio lygio procesuose, tokiuose kaip atmintis, nuovokumas ir kalba.
Taip smegenys prisitaiko prie visiškai kitokio mąstymo būdo – tokio, kuris gali sukelti įžvalgas, kurios nebūtų kilusios sėdint prie darbo stalo.
Tiesa, kol kas nėra jokių įrodymų, kad šis vaikščiojimo naudos paaiškinimas teisingas, tačiau ši idėja verta dėmesio.
Įdomu tai, kad A. Einsteinas nepakentė kojinių.
„Kai buvau jaunas, – kartą jis rašė savo pusseserei, kuri vėliau tapo žmona, Elsai, – supratau, kad didysis kojos pirštas galiausiai kojinėje padaro skylę. Tad lioviausi nešiojęs kojines.“
Vėliau, kai negalėdavo rasti savo sandalų, A. Einsteinas įsispirdavo į Elsos batelius, kurie vietoj užkulnio turi dirželį.
Deja, nėra atlikta mokslinių tyrimų, kurie tiesiogiai būtų aiškinęsi, kokią įtaką mąstymui turi vaikščiojimas be kojinių, tačiau laisvalaikio aprangos rinkimasis vietoj formalesnių drabužių buvo susietas su prastesniais rezultatais abstraktaus mąstymo testuose.
Verta atminti ir vieną A. Einsteino patarimų, kuris skatina mąstyti: „Svarbiausia yra nenustoti kelti klausimų; smalsumas turi savas priežastis egzistuoti“ 1955 metais sakė jis žurnalui „LIFE“.
