Situacijos dramatiškumas vertas filmo scenarijaus. Olandijoje veikianti ne pelno organizacija „Mars One“ sausio 8 d. paskelbė reikalavimus būsimiems astronautams ir pradėjo oficialią kandidatų atranką skrydžiui į Marsą. Atrankoje buvo aiškiai parašyta – kelionė tik į vieną pusę, tačiau atsirado šimtai tūkstančių jaunuolių, kurie panoro dalyvauti. Tokia projekto starto sėkmė paskatino rimtas diskusijas: ar tie jaunuoliai taip nusivylę gyvenimu Žemėje, ar mintis, jog taps pirmaisiais Marso kolonistais, verta bet kokių laimėjimų čia, Žydrojoje planetoje? Daug kas ir savęs galėtų paklausti, ar išdrįstų viską palikti ir persikelti gyventi į kitą planetą. Įdomu ir tai, kad realiai projektas visų reikiamų pinigų misijai įvykdyti neturi ir žada kurti kelerių metų trukmės realybės šou, kuriame rodys dalyvių atranką, pasirengimą ir pirmuosius gyvenimo metus Marse. Transliacijos teisės ir viskas, kas su tuo susiję, būtų parduoda ir neva pinigų turėtų atsirasti daugiau, nei reikia. Jei toks planas išdegtų, tai būtų beprecedentis atvejis, kai pasitelkiant šou verslą ir rinkodarą būtų įgyvendinta grandiozinė žmonijos svajonė.
Turbūt čia suveikia konkurencijos dėsniai. Visi galėtų pasakyti, kas buvo pirmasis žmogus, palietęs Mėnulio paviršių, ir kokius žodžius jis ištarė. Nesvarbu, kad po jo buvo kitų, kurie taip pat ten pasivaikščiojo, – jie nebuvo pirmi. Neabejotina, kad ir pirmoji kelionė į Marsą įeis į istoriją: astronautų ir organizatorių pavardės bus linksniuojamos istorijos vadovėliuose dešimtmečius ar net šimtmečius. Ar tokios garbės garantijos pakanka siekiant paskatinti pasaulio turtuolius imtis tokių grandiozinių planų? Gal naftos šeichų diktuojamas gyvenimo būdas su paauksuotais lėktuvais ir tualeto dangčiais nebetinka XXI amžiui? Jei išties tie, kurių gyvenimas sėkmingai susiklostė ir kurie jau nebeturi ką veikti, atsigręžtų į kosmosą ar mokslą, galėtų įvykti daug pokyčių.
Kad ir kaip ten būtų, viltys, kad žmonija jau greitai galės didžiuotis pirmąja kolonija už Žemės ribų, stiprios kaip niekada.
Arti – toli
Žinių apie Marsą dokumentavimas žmonijos istorijoje prasidėjo prieš maždaug 3,5 tūkst. metų. Tai liudija senovės egiptiečių hieroglifai. Tuomet ir vėliau Marsas buvo siejamas su viena ar kita dievybe. Juk būtent dabartinis pavadinimas liko nuo senovės Romos karo dievo – Marso – vardo.
Sunku pasakyti, kada tiksliai žmonija pradėjo svajoti apie keliones į Marsą ar kosmosą apskritai, bet planeta buvo nuolat stebima, o gyvybės joje klausimas mokslininkų darbuose pradėtas gvildenti vėliausiai nuo XVII amžiaus. 1784 m. mokslininkams jau buvo normalu manyti, kad gyvybė ten egzistuoja. Tais metais Williamas Herschelis savo kalboje apie naujausius astronomijos atradimus Anglijos parlamente teigė, kad „Marsas greičiausiai turi menkesnę, bet pakankamą atmosferą. Jo danguje plaukiančiais debesimis tenykščiai gyventojai gali taip pat stebėtis, kaip ir mes.“ Pasakojimas apie Marso gyventojus netapo skandalinga naujiena – tai leidžia teigti, kad tada jau buvo įprasta manyti, jog gyvybė planetoje kaimynėje egzistuoja. Būtent kitos gyvybės kosmose paieškos ir skatino nuolat dairytis Marso pusėn, o atsiradus galimybių – kurpti planus ten nukeliauti.
Pirmieji rimti konkrečiu skaičiavimu ir technologinėmis galimybėmis paremti svarstymai apie kelionę į Marsą priskiriami Wernheriui von Braunui – raketų specialistui, kuris padėjo nacistinei Vokietijai pirmajai pasaulyje sukurti raketinį ginklą. Po karo jis „atiteko“ amerikiečiams kaip karo grobis ir jam buvo pasiūlyta toliau dirbti raketų srityje JAV kariuomenės naudai. W. von Brauno nacizmas niekada nedomino. Nors jo nekentė britų tauta dėl jo sukurtų raketų, kurios sėkmingai pusmetį griovė Londoną ir pražudė tūkstančius gyventojų, jam tiesiog pragmatiškai rūpėjo mokslas, raketos ir... kosmosas. Klaidinga būtų teigti, kad tik jo dėka JAV sukūrė savo raketinę ginkluotę ir galop nugalėjo Sovietų Sąjungą kosmoso lenktynėse, bet jo indėlis šioje srityje neginčijamas. Pats vokietis savo laiškuose ir užrašuose nuolat skundėsi, jog jo žiniomis nuolat naudojasi kariškiai kurdami ginkluotę, bet didysis jo noras visada išliko kelionės už Žemės ribų.
1952 m. W. von Braunas savo knygoje „Das Marsproject“ (liet. „Marso projektas“) siūlė Žemės orbitoje sukonstruoti 10 kosminių laivų flotilę ir paleisti ją Raudonosios planetos link. Jo skaičiavimu, pagal tuometes technologijas tam būtų prireikę apie 1 tūkst. tripakopių raketų ir 70 žmonių įgulos. Greitai užvirė diskusija, ar tai įmanoma. Įsibėgėjusios kosmoso lenktynės leido greitai tobulinti technologijas ir po dešimtmečio W. von Braunas patobulino savo siūlymą: užtektų dviejų erdvėlaivių ir 400 raketų. Vėlesni kitų mokslininkų planai tapo dar paprastesni.
Nusileidimas Mėnulyje 1969 m., daugelio astronomų nuomone, buvo tik pirmas žingsnis, po kurio sekė daug kitų, bet formaliai laimėtos kosmoso lenktynės nutraukė tolesnį kosmoso užkariavimą. JAV ir Sovietų Sąjunga savo išteklius perskirstė konkurencijai kitose srityse. Nors NASA dar ilgai išliko (ir praktiškai tebėra) vienvaldė kosmoso tyrinėjimų lyderė, apie kelionę į Marsą tebuvo galima svajoti. Iki šių dienų tiek amerikiečių, tiek Sovietų Sąjungos ir kitų šalių mokslininkai pateikė dešimtis įvairiausių siūlymų keliauti į Marsą, bet nė vienas jų nebuvo priimtas. Tik 2004 m. JAV prezidentas George’as W. Bushas galop priėmė sprendimą: pirmiausia – bazė Mėnulyje, tada – kelionė į Marsą. Atrodė, tolimasis Marsas jau tampa ranka pasiekiamas.
Pinigai, pinigai, pinigai
Toks JAV sprendimas sujudino kosmoso kelionių entuziastus. Visame pasaulyje pasipylė pasiūlymai: europiečių, Rusijos, Kinijos parlamentams buvo pateikti planai su konkrečiais skaičiais ir prašomu finansavimu (visi atmesti kaip per brangūs). Savo planus suskubo skelbti ir nevyriausybinės organizacijos, įvairios draugijos.
Didžiausia kelionės į Marsą problema visuomet išliko pinigai. Net turtingiausiai valstybei toks uždavinys galėjo tapti per didele finansine našta. Jau Tarptautinė kosminė stotis (TKS), kaip daugelio valstybių finansuojamas projektas, nuolat kritikuojama kaip per brangi. Kelionė į Marsą galėtų būti dar brangesnė. Dabartiniu Nasos skaičiavimu, vien tik kelionei, bazei įkurti ir vienam kolonistui išlaikyti reikėtų apie 121 mlrd. JAV dolerių. Erdvėlaivio sukūrimas gali kainuoti bent pusę tiek, be to, tiek pat reikėtų įvairiems tyrimams ir įrenginiams. Visada išlieka variantas, kad astronautai ten tik pasisvečiuos ir grįš atgal – tai būtų kiek pigiau nei kurti bazę, bet suma vis tiek išgąsdintų bet kurios šalies parlamento narį.
Lūžis dėl kelionės į Marsą įvyko 2006 metais. Siūlymai skristi į Marsą be bilieto atgal buvo nuolat keliami, bet visada atmesti kaip neetiški. Kosmoso agentūros buvo įsitikinusios, kad astronautai privalo grįžti, nes tik tai užtikrins kelionės sėkmę ir didžiausią įgulos atsidavimą. Galbūt jau pabodusios kalbos apie vis delsiamą kelionę ar gąsdinantys skaičiai skatina nemažai astronomijos specialistų ir entuziastų pritarti kelionei į vieną pusę. Pradėjus garsiau apie tai šnekėti, savo pritarimą suskubo išreikšti ir buvę Nasos astronautai, tarp jų ir Buzzas Aldrinas, N. Armstrongo kelionės į Mėnulį draugas (laikomas antruoju žmogumi Mėnulyje). Idėjai tai suteikia svorio ir šalininkai tvirtina, kad savanorių tokiai kelionei atsiras daugiau, negu reikia.
Paskutinis lašas kantrybės taurėje tapo 2008 m. ekonominė krizė. Dėl jos apkarpytas Nasos biudžetas ir Kosmoso agentūra pranešė, kad ji priversta koreguoti savo planus dėl Marso. Kelionės neatsisakyta, bet ji nukelta. Tapo akivaizdu, kad valstybės nebepajėgios finansuoti kelionės, o susitarti tarptautiniu mastu neįmanoma arba nenorima. Atėjo eilė privačioms iniciatyvoms.
Laisvosios rinkos šalininkai privačių kosmoso bendrovių iniciatyvą ir sėkmę jau dabar gali laikyti puikiu pavyzdžiu. Bendrovė „SpaceX“ jau kelia krovinius į TKS ir po kelerių metų planuoja gana pigius turistinius skrydžius į kosmosą. Bendrovė taip pat sukūrė alternatyvius kelionės į Marsą planus, kurie du tris kartus pigesni nei Nasos. Tai šiek tiek gadina Nasos reputaciją: gal agentūra jau seniai veikia neefektyviai ir švaisto JAV mokesčių mokėtojų pinigus?
„SpaceX“ pradeda nedrąsiai šnekėti ir apie Marsą, bet bendradarbiaujant su NASA planuose – tik nepilotuojamos kelionės. 2012 m. pabaigoje tiek juos, tiek visą pasaulį sukrečia žinia apie projektą „Mars One“. Paskelbiama būsimų kolonistų atranka, aiškiai išdėstoma, kad kelionė bus tik į vieną pusę, o pinigai bus surinkti be valstybių pagalbos. Šimtai tūkstančių savanorių anketų galutinai įtikina visus, kad į vieną pusę skristi nebėra neetiškas veiksmas, o galimybė išvengti finansinės naštos (ar bent didelės jos dalies) leidžia sulaukti atsidavimo iš visų valstybių kosmoso agentūrų.
Konkurencija
„Mars One“ ieško ne mokslininkų ar buvusių naikintuvų pilotų. Marso pionieriais gali tapti visi, kuriems yra sukakę 18 metų. Anot organizacijos atstovų, svarbiausi kriterijai – intelektualumas, gera psichinė ir fizinė sveikata, atsidavimas projektui, nes prieš misiją astronautai turės išgyventi aštuonerius metus truksiantį labai intensyvų bandomąjį laikotarpį.
„Nebe tie laikai, kai į kitos planetos kolonistus galėdavo pretenduoti tik tam tikrą valandų skaičių koviniais naikintuvais išskraidę kieti vyrukai, – teigia „Mars One“ vyriausiasis medikas, buvęs Nasos tyrėjas Norbertas Kraftas. – Mums kur kas labiau rūpi, kad visi astronautai ilgoje kelionėje sutartų, sugyventų ir sugebėtų su kitais dirbti, pasitikti neeilinius iššūkius.“ Šie gražūs žodžiai nereiškia, kad realias galimybes keliauti turi bet kuris mirtingasis. Pirmame etape bus atrinktos kelios komandos, jos intensyviai ruošis kelionei, bet tik viena taps išrinktoji. Būsimi marsiečiai turės ne tik įrodyti savo puikią fizinę ir psichologinę formą, bet ir sugebėti išmokti begalę naujų dalykų – kiekvienai šešių žmonių komandai reikės įvairių įgūdžių derinio nuo pilotavimo, elektronikos ir fizikos iki medicinos bei agronomijos. Visi dalyviai turės mokytis visko, nors specializacijos išliks.
Neabejojama, kad pirmiesiems kolonistams apsigyventi Marse bus labai sunku, jų lauks daug darbų. Vėliau kas dvejus trejus metus bus atsiunčiama nauja kolonistų partija ir kiekvienos ankstesnės komandos darbas bus gyvybiškai svarbus, todėl pirmieji privalo būti kone tobuli: būtent jiems reikės pabaigti įrengti bazę (nuo 2018 m. ją pradės statyti robotai), pasirūpinti maisto gamyba, vandens ištekliais, deguonimi ir t. t. Psichologinės savybės, entuziazmas ir atsidavimas čia būtini – juk tie žmonės žino, kad nebegalės grįžti atgal. Gali būti, kad misija nepasiseks, taigi tai bus savižudiška misija... Antra partija kolonistų gali ir nebeatvykti. Išseks atsargos ir laidotuvių niekas nesurengs. O kur dar mokslinės fantastikos žanro išpopuliarinta mintis, kad galop kosmose net geriausiems pasisuka varžteliai ir jie ima žudyti kitus įgulos narius (kone visuose filmuose apie kosmosą pasikartojantis scenarijus) ar bent jau supanikuoja ir tampa našta kitiems?
Žinoma, faktas, kad iš tiek daug norinčiųjų skristi bus atrinkti tik patys geriausi kandidatai. Konkurencija bus milžiniška. O dar turint omenyje, kad visos komandos dalyvaus ir realybės šou, kurį garantuotai stebės visas pasaulis...
Kita vertus, žvelgiant iš šalies, visai nesvarbu, kas bus pirmieji – naujoji kosmoso užkariavimo banga, atrodo, jau atėjo. Bent jau entuziazmo tam netrūksta ir garsūs pareiškimai bei pritarimai teikia vilties, kad savo gyvenime per televizorių ar laikraščiuose išvysime žinutes apie pirmuosius žmonių žingsnius planetoje kaimynėje.
Ir dar vienas dalykas. Sąžinė neleidžia rašant tokiomis temomis nepasvajoti. Jei viskas eisis kaip iš pypkės, tik įsivaizduokite – viena po kitos į Marsą skrendančios kolonistų grupės apgyvendins planetą. Tikroji kosmoso eros pradžia? Galbūt net naujos žmonijos pradžia? Motyvuotų, išsilavinusių, humanistinių siekių nestokojanti bendruomenė galėtų Marse sukurti stebuklą – žemiškąjį (marsiškąjį) rojų. Gal tai būtų toks reikalingas akstinas pagaliau ir mums užbaigti niekada nesiliaujančius karus, rietenas, neapykantą ir susiskaldymą?
Telieka laikyti špygas, kad žmonija atlaikys keletą metų nesukėlusi dar vienos ekonominės krizės ar dar blogiau – kokio didelio karo, ir misijos įvyks. Beje, atranka į „Mars One“ tebevyksta. Lietuviams pretenduoti niekas nedraudžia. Ir nors kone nuodėminga pagalvoti, kad bent vienas iš pirmųjų galėtų būti mūsų tautietis, vis dėlto sunku atsilaikyti nepabandžius laimės. Savo kuklią anketą šių eilučių autorius jau išsiuntė.
