Kanzaso universiteto Biologinės įvairovės instituto paleobotanikos kuratorius bei Kanzaso universiteto asistentas, dėstantis ekologiją ir evoliucinę biologiją, Brianas Atkinsonas neseniai žurnale „Natural Plants“ paskelbė tyrimą, kurio metu analizavo augalą Palaeophytocrene chicoensis.
„Ši fosilija mums sako, kad didele įvairove pasižyminti žiedinių augalų grupė evoliucionavo anksčiau, nei manėme“, – pareiškė jis.
„Tai yra lianų, sumedėjusių augalų, dažnai sutinkamų atogrąžų miškuose, vaisiaus fosilija. Ji įrodo, kad šie žiediniai augalai atsirado labai anksti. Buvo keletas hipotezių, kad jie egzistavo ir kreidos periodu, tačiau trūko gerų įrodymų. Ši fosilija yra geras indikatorius, kad struktūriniu požiūriu sudėtingi, šiuolaikinius atogrąžų miškus primenantys miškai mūsų planetoje klestėjo jau net prieš 80 mln. metų“, – pridūrė B. Atkinsonas.
Anot mokslininko, suakmenėjęs vaisius suteikia naujos informacijos apie „labai svarbų“ gyvybės Žemėje istorijos intervalą.
„Tai buvo laikai, kai miškuose pamažu nustojo dominuoti plikasėkliai, tokie kaip pušūnai, ir užleido vietą žiediniams augalams, – nurodė studijos autorius. – Žinome, kad šie ekologiniai pokyčiai įvyko vėlyvuoju kreidos periodu, tačiau mums tebetrūksta esminių įrodymų, pavyzdžiui, kaip susiformavo tam tikros ekosistemos, tokios kaip atogrąžų miškai, kuriuose šiandien gyvena daugiau nei pusė visų išlikusių rūšių. Ši fosilija reiškia, kad notreliažiedžiai atsirado anksčiau, nei manėme, ir kad kreidos periodu Šiaurės Amerikos vakarinėje pakrantėje egzistavusios ekosistemos galėjo būti panašios į struktūriškai sudėtingus atogrąžų miškus.“
Puikiai išsilaikiusias senovinio vaisiaus liekanas XX a. devintajame dešimtmetyje aptiko statybininkai, statę namus Kalifornijos valstijoje esančio Sakramento miesto rajone „Granite Bay“. Fosiliją, kuri gulėjo geologiniame darinyje „Chico Formation“, siejamame su vėlyvuoju kreidos periodu, išsivežė Sieros koledžo darbuotojai Richardas Hiltonas ir Patrickas Antuzzi, kad papildytų savo gamtos istorijos muziejaus ekspoziciją.
„Praleidau septynerius metus ieškodamas šių augalų liekanų (kreidos periodo notreliažiedžių), bet vis nesisekė, – prisipažino B. Atkinsonas. – Rinkau ir analizavau kreidos periodo augalų fosilijas, rastas vakarinėje pakrantėje, kad geriau suprasčiau žiedinių augalų evoliuciją. Ir kažkas pasiūlė apsilankyti Sieros koledžo Gamtos istorijos muziejuje, nors vizito neplanavau. Muziejaus darbuotojai mielai parodė, kokių augalų liekanų rado statybų aikštelėje.“
Prieš daugiau nei 20 metų iškastos fosilijos reikšmingumas paaiškėjo tik ją apžiūrėjus B. Atkinsonui.
„Atidariau vieną stalčių ir išvydau vaisių, kurio paviršiuje buvo matyti nuostabūs raštai, – sakė Kanzaso universiteto mokslininkas. – Iš karto supratau, kad jis priklauso notreliažiedžių šeimai Icacinaceae, kuri yra gerai žinoma. Nemažai šios šeimos augalų liekanų aptinkama geologiniuose sluoksniuose, susidariusiuose po dinozaurus pražudžiusios katastrofos. Bet neturime šios šeimos atstovų fosilijų iš ankstesnių laikotarpių, prieš kataklizmą. Todėl nepaprastai apsidžiaugiau šiuo radiniu.“
Kad patvirtintų savo hipotezę, B. Atkinsonas fosiliją turėjo apžiūrėti iš arčiau. Suakmenėjusio vaisiaus struktūras jis analizavo taikydamas šviesos pluošto mikroskopiją, kuri leido gauti gražių tirto objekto nuotraukų. Įdėmiai išnagrinėjęs vaisiaus briaunų, duobelių, griovelių ir gumbelių išsidėstymą, Kanzaso universiteto mokslininkas galėjo šią fosiliją palyginti su anksčiau aprašytomis ir tinkamai ją klasifikuoti. Tai buvo nelengva užduotis, nes B. Atkinsonui anksčiau nebuvo tekę aprašyti tokios „kompresinės fosilijos“.
„Esu pratęs tyrinėti fosilijas, kurios išliko dėl kitokio proceso – permineralizacijos, – teigė jis. – Tai mano pirmasis mokslinis darbas apie kompresinę fosiliją, todėl buvau šiek tiek įsitempęs. Tokių fosilijų vizualizavimas yra visiškai kitoks procesas. Džiaugiuosi, kad viskas taip gerai pavyko.“
Fosiliją priskyręs Palaeophytocrene genčiai, šią rūšį pavadino chicoensis (pagal radimvietės pavadinimą).
„Tiesiog pavadinau pagal darinį, kuriame ji buvo rasta, – sakė B. Atkinsonas. – Mano darbo dalis – mokslinių pavadinimų suteikimas naujoms rūšims, kurias aprašau, bet nesu itin kūrybiškas. Paprastai remiuosi radimvietės pavadinimu.“
Nors suakmenėjusio vaisiaus pavadinimas yra banalokas, bet šio artefakto reikšmė – didelė. Anot Kanzaso universiteto mokslininko, tyrimo rezultatai padėjo išsiaiškinti, kad bene didžiausia įvairove galinti pasigirti augalų grupė išgyveno dinozaurus pražudžiusį kataklizmą ir evoliucionavo į tūkstančius šiandien gerai žinomų rūšių, įskaitant žmonijai gyvybiškai svarbias maistines kultūras.
„Mano tyrimai paremti vadinamojo giliojo laiko analize, siekiant geriau suvokti, kaip atsirado šiuolaikinė biologinė įvairovė ir kaip jai seksis ateityje, keičiantis klimatui, – tvirtino mokslininkas. – Stengiuosi aprašyti žiedinių augalų evoliucijos įvykius, nutikusius kreidos periodu, kai šių augalų įvairovė tik pradėti plėstis. Buvo sunku surinkti informacijos apie kreidos periodo notreliažiedžius, bet žinojau, kad jų fosilijų kažkur turi būti. Šiaurės Amerikos vakarinėje pakrantėje skiriama per mažai dėmesio kreidos periodo augalams, palyginti su kreidos periodo jūrų keliu ir Šiaurės Amerikos rytine pakrante. Geografiniu požiūriu išplėtę mėginių analizę, rasime vis daugiau augalų, padėsiančių suprasti kreidos periodo diversifikaciją, nulėmusią šiuolaikinę biologinę įvairovę.“
Šaltiniai:
