Veteranas olų tyrinėtojas Billas Stone'as paskelbė, kad 2017-aisiais jis vadovaus ekspedicijai į Cheve olų sistemą – milžinišką požeminį kompleksą, plytintį Oaxaca regione, Meksikoje. Pagal vandens srautus, speleologai spėja, kad šis olų kompleksas gali tęstis netgi į dviejų su puse kilometrų gylį. Jei ekspedicijos metu pasitvirtins šis faktas, Cheve ola atims giliausios olos titulą iš Gruzijoje, Kaukazo kalnuose esančios Krubera olos, kurios gylis yra 2,19 kilometro.
Visgi mokslininkai spėja, kad net jei Cheve taps giliausia pasaulio ola, šį titulą ji išlaikys tik trumpam. Geologinių tyrimų duomenys rodo, kad pasaulyje yra daugybė panašių olų, kurių gylis ženkliai didesnis nei du kilometrai – tiesiog dabartinės technologijos kol kas nėra tinkamos joms surasti.
Karstinės uolienos, kurias vanduo lengvai išgraužia ir sukuria požemines olas, dengia apie ketvirtį Žemės paviršiaus, tad ieškoti tikrai galima daug kur. Tikėtina, kad pasaulyje yra dešimtys tūkstančių panašių neatrastų olų. Tokios ertmių žemėje sistemos gali siekti daug giliau, nei galima įsivaizduoti – vienintelis ribojantis veiksnys yra slėgis, kuris neleidžia vandeniui cirkuliuoti klintinėse uolienose.
Kolos supergilus gręžinys – sovietinis eksperimentas, pradėtas 1970-aisiais ir pasibaigęs 1994-aisiais, parodė, kad vanduo cirkuliuoja netgi septynių kilometrų gylyje po žeme. Tuo tarpu 1980-aisiais kasant naftos gręžinį Oklahomoje, buvo atrasta požeminė ola trijų su puse kilometro gylyje – tiesa, ši požeminė „menė“ neturėjo jokio įėjimo tunelio, kuris tęstųsi iki žemės paviršiaus, tad tokią olą surasti būtų sudėtinga.
Tokia olas sudėtinga rasti, nes dabartinės technologijos yra gan apribotos. Šiandien olų tyrinėtojai jų paieškai naudoja varžos matavimus – instrumentas fiksuoja kaip elektros srovė juda dirvožemiu ir uolienomis ir fiksuoja nedidelius varžos pasikeitimus, kurie signalizuoja apie galimą olą. Deja, šis metodas veikia tik maždaug iki 250 metrų gylio.
Kita technologija požeminių olų paieškai – seisminių atspindžių matavimas, kurį naudoja naftą ir dujas išgaunančios kompanijos, leidžia ieškoti olų didesniuose gyliuose, tačiau neturi pakankamo tikslumo, kad juo galima būtų pastebėti keliasdešimties centimetrų skersmens tunelius.
„Nuotolinės technologijos olų paieškai yra labai ribotos,“ – sako Joelis Despainas iš JAV Nacionalinės speleologų sąjungos. Pasak jo, kai kada pavyksta rasti požemines ertmes, matuojant oro srautų temperatūros skirtumus.
Todėl speleologai iki šiol labiau pasitiki ne tokiomis pažangiomis technologijomis. Pavyzdžiui, jie į požeminėse olose esantį vandenį įpila ekologiškai saugių dažų ir paskui stebi žemesniame lygyje esančius šaltinius – jei ten pradeda tekėti spalvotas vanduo, reiškia, kad iš tos olos veda kažkoks tunelis. Tačiau tai nereiškia, kad tas tunelis yra pakankamai didelis, kad jame galėtų prasisprausti žmogus. Todėl speleologai turi patys nerti į tamsius požeminius baseinus, ieškoti tunelių ir bandyti jais keliauti į kitas požemines ertmes – kartais jos yra visiškai užpiltos vandens ir įrangos gedimo atveju, tyrinėtojai net neturėtų kur įkvėpti oro.
Net jei B.Stone'ui nepavyks pasiekti giliausių Cheve olos vietų, ekspedicija turėtų duoti naudos mokslui, mat šiuose Žemės „užkaboriuose“ taip pat egzistuoja gyvybė, kuri evoliucionavo gyventi tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Čia gali slėptis mikroorganizmai, padėsiantys atrasti naujas antibiotikų rūšis, tuo tarpu NASA olos įdomios, nes Marse esančios olos atrodo, kaip daugiausiai šansų teikiantis prieglobstis ten vyksiantiems astronautams.
