Pakalbėkime apie širdies smūgį, rašo CNN. Net ir sveikiausius astronautus gali ištikti širdies smūgis. Tačiau standartinės gaivinimo procedūros nebūtų galima atlikti, nes kosminėje stotyje trūktų esminio dalyko – gravitacijos.
Mėginimas gaivinti žmogų baigtųsi nesėkme, nes astronautai vienas nuo kito sklęstų į šonus. Tad koks būtų sprendimo būdas?
Kelno universitetinės ligoninės mediko Jocheno Hinkelbeino teigimu, buvo išmėginti 5 standartiniam gaivinimui atliekant širdies masažą alternatyvūs metodai. Rezultatai neseniai buvo paskelbti Ženevoje vykusioje anestezijos konferencijoje.
Nulinė gravitacija buvo simuliuojama artimojo nuotolio skrydžio metu lėktuvuose su sumažinta gravitacija, o taip pat povandeninėje aplinkoje. Kiekvienas metodas buvo išbandytas siekiant nustatyti, ar jo metu galima pakankamai stipriai spustelėti žmogaus krūtinės sritį atliekant širdies masažą.
Tirti tokie metodai, kaip žmogaus gaivinimas atliekant širdies masažą iš šono, apžergus žmogų iš priekio, atsistojus ant rankų, apkabinus iš priekio (vadinamasis atbulinis lokio apkabinimas) bei Evetts-Russomano metodu.
Pirmaisiais dviem būdais pacientą būtina kaip nors stabilizuoti. Apkabinus pacientą iš priekio gaivinantis žmogus savo krūtine spaudžia paciento krūtinę.
Gaivinant atsistojus ant rankų, kojomis įsiremiama į vieną kabinos sieną, o rankomis įsiremiama į pacientą, atremtą į priešais esančią sieną.
Taikant Evetts-Russomano metodą, žmogus atlieka gaivinimą uždėjęs savo kairę koją ant paciento dešinio peties, o dešinę koją apsivejama paciento nugara po kaire ranka. Tokiu būdu sukryžiuotos kojos gali stipriai suspausti krūtinės ląstą.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad efektyviausias metodas yra atsistojimas ant rankų. Be to, tokiu būdu gaivinti galima ilgiausiai.
Antroje vietoje atsidūrė Evetts-Russomano metodas, tačiau tokiu būdu sunku gaivinti ilgiau nei tris minutes. Tačiau šis metodas yra tinkamiausias, jeigu nėra tinkamos vietos atlikti gaivinimą atsistojus ant rankų.
„Rimtas sveikatos sutrikimas ilgos misijos kosmose metu yra gyvybei pavojinga situacija, kuri kelia grėsmę ne tik tam konkrečiam žmogui, bet ir visai komandai bei misijai, – sakė J. Hinkelbeinas. – Iš išorės neįmanoma sulaukti jokios pagalbos. Didžiausią grėsmė gyvybei kyla sustojus širdžiai. Ir tinkamai atliktas gaivinimas gali išgelbėti ne tik astronautą, bet ir visą misiją.“
Kokį dar poveikį astronautų sveikatai daro buvimas kosmose?
Po daugiau nei 50-ies žmonių skrydžių į kosmosą metų mokslininkai jau žino, kad per pirmas 48 buvimo kosmose valandas astronautai praranda apetitą, jaučia svaigulį, vemia.
Pusmetį kosminėje stotyje praleidusių astronautų kaulų tankis mažėja, atrofuojasi raumenys. Taip pat sumažėja astronautų kraujo kiekis, susilpnėja imuninė sistema, susilpnėja širdis, nes kosmose tam, kad sklęstum, nereikia didelių pastangų, ir širdžiai nereikia taip smarkiai pumpuoti kraujo.
Be to, nustatyta, kad kosmose pakinta regėjimas. Kai kuriems astronautams net prireikia akinių.
„Kiekvieną mėnesį prarandi maždaug keturis procentus kaulų masės, ir tai yra įprasta situacija, į kurią patenka astronautai, – sakė astronautas Markas Kelly. – Jeigu norėsime kada nors nusiųsti žmonių į Marsą, mums teks rasti šios problemos sprendimo būdą. Teoriškai kalbant, jeigu kosmose praleistume 10-20 metų, prarastume savo skeletą, nes mums jo tiesiog nebereikėtų. Taptume tiesiog dideliais mėsos maišais.“
