Nors tokios apokaliptinės prognozės, kaip tikriausiai įtariate, pasitvirtina retais atvejais, toks reiškinys kaip dviejų uraganų susiliejimas vis dėlto įmanomas, rašoma svetainėje iflscience.com.
Jaudintis dėl galimų Maria ir Lee padarinių nėra jokio pagrindo: šiuo metu juos būtų galima pavadinti jokios ypatingos grėsmės nekeliančiomis atogrąžų audromis arba tiesiog žemo atmosferos slėgio sritimis, iš kurių neužilgo liks tik prisiminimai. Ir vis dėlto – kas įvyksta susidūrus uraganams?
Ciklonų susiliejimas yra vadinamas Fudživaros efektu. Šis pavadinimas suteiktas pirmojo dar 1921 metais šį reiškinį aprašiusio japonų meteorologo Sakuhei Fujiwharos garbei. Tąsyk mokslininkas pasitelkė vandens sūkurių pavyzdžius.
Kai du ciklonai priartėja vienas prie kito, jie, tarsi piruetus darantys baleto šokėjai, ima suktis vienas aplink kitą laikrodžio rodyklei priešinga kryptimi (Šiaurės pusrutulyje) arba pagal laikrodžio rodyklę (Pietų pusrutulyje).
Galop spiralės trajektorija abu ima artintis link centrinio taško. Taip nutinka dėl vienos iš dviejų priežasčių: juos suartinti gali nukrypstantys vėjai arba teigiamas advekcinis sūkuringumas, paaiškinantis, kaip intensyvių sukinių zonos (pavyzdžių, uraganai) migruoja link pasyvesnių sukinių plotų (tarp dviejų uraganų esančiu atstumu).
Intensyviau įsisukęs, galingesnis uraganas dažnai tampa dominuojančiu, t. y. tuo, aplink kurį tam tikrą laiko tarpą, prieš įsiliedamas sukasi silpnesnis uraganas. Kas nutinka uraganams susiliejus, tiksliai pasakyti kol kas negalima.
Paprastai chaotiška dviejų visiškai skirtingų atogrąžų audrų, kurių išoriniai vėjai neretai pučią skirtingomis kryptimis, sąveika – susiliejimas – suveikia kaip stabdymo jėga, sumažinanti kiekvieno sūkurio stiprumą.
Būtent taip veikiausiai ir nutiko 2001 metais, kai uraganas Gill susiliejo su uraganu Henriette. Gill visiškai nurimo, bet prieš tai įtraukė visa tai, kas liko iš Henriette.
Nutinka ir taip, kad uraganai ne susilieja, o atšoka vienas nuo kito ir ima priešingomis kryptimis judėti ankstesnėmis savo trajektorijomis. Pavyzdžiui, 1974 metais uraganai Kristen ir Ione, kad ir buvo susidūrę, vis dėlto nesusiliejo.
Jie atšoko vienas nuo kito ir pirmasis pradėjo judėti šiaurės vakarų, o antrasis – šiaurės rytų kryptimi.
Kad ir nedažnai, visgi pasitaiko ir trečias, abiejų pirmiau paminėtų uraganų sąveikų bruožų turintis variantas.
1995 metais keturios Atlanto vandenyne susiformavusios atogrąžų bangos galop peraugo į audras – Humberto, Iris, Karen ir Luis. Pirmųjų trijų sąveika kiek pakeitė audrų trajektorijas, o Iris galiausiai susiliejo su Karen.
Nors tikimybė, kad du atogrąžų ciklonai trumpam gali tapti galingesni, kadangi jų abiejų šilto vandens garai galėtų paskatinti dar veržlesnio darinio susiformavimą ir dar labiau sumažinti centrinį slėgį, atrodo pagrįsta, ar taip kada nors yra nutikę, lig šiol neaišku.
Kur kas labiau tikėtina, kad aplink stipresnįjį besisukantis uraganas galėtų atsispirti galingesniojo traukos jėgai ir ne susilieti su juo, o sustiprėti. Kaip tik taip ir nutiko 2014 metais. Atogrąžų audra Karina tada sukosi aplink uraganą Lowell, kol pati tapo uraganu, kurį kiek vėliau pasiglemžė uraganas Marie.
Kad ir kaip būtų, uraganų susiliejimai – palyginti retas gamtos reiškinys. Vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje toks atvejis ištinka maždaug kartą per metus, o Atlanto – tik kartą per kelis metus.
Kadangi yra tokie reti ir ilgainiui vis labiau nenuspėjami, susiliejimai gali būti net labai pavojingi. Galima tik pasidžiaugti, kad daugelis iš jų sukelia slopinantį, o ne atvirkščiai – stiprinantį poveikį.
