Krištolo rūmai (The Crystal Palace) buvo statomi Didžiajai parodai – tai buvo tarptautinė kelis mėnesius trukusi paroda, skirta pademonstruoti didžiausius Pramonės revoliucijos laimėjimus, kurie rodė savo išradimus ir technologines pergales. Tačiau ir patys Krištolo rūmai buvo didelis laimėjimas tiems laikams.
Krištolo rūmai buvo 564 metrų ilgio, lubų aukštis viduje siekė 39 metrus. Šie rūmai buvo tris kartus didesni už Šv. Pauliaus katedrą. Tačiau, nepaisant milžiniško dydžio, jie buvo pastatyti sąlyginai greitai.
Krištolo rūmai pasižymėjo moduline konstrukcija – tai buvo stiklo ir lietos geležies pastatas. Kiekvienas modulis galėjo būti surenkamas atskirai. Tai reiškė, kad juos buvo galima tiesiog sujungti į vieną. Tokio dydžio stiklinės konstrukcijos tiems laikams buvo labai naujoviškos, nes dideli stiklo lakštai buvo gaminami palyginti neseniai.
Atrodo kaip šiltnamis? Taip Krištolo rūmai ir veikė. Tiesą sakant, viduje buvo nemažai augalų, įskaitant ir medžius, kurie čia augo dar prieš pastatant rūmus. Tam, kad viduje būtų kuo kvėpuoti, Paxtonas sugalvojo į kai kuriuos modulius įtraukti ventiliacijos groteles – jos leido iš patalpų pašalinti karštą orą. Stogą vietomis dengė audeklas. Pats stogas irgi buvo pakankamai inovatyvus – jis beveik neturėjo plokščių paviršių, kad lietus visada saugiai nukeliautų žemyn, nes stiklas negalėjo atlaikyti didelio vandens svorio. Tiesa, dėl neįprastos konstrukcijos ir tuometinių sandarinimo medžiagų, Krištolinių rūmų stogas visada leido vandenį keliose šimtuose vietų.
Kadangi Krištolo rūmai buvo moduliniai, po parodos jie buvo tiesiog perkelti į kitą vietą. Įdomu tai, kad Krištolo rūmų statybos kainavo apie 150 tūkstančių svarų (tai šiandien beveik 17 milijonų svarų), o perkėlimas kitais metais – 1,3 milijonus (dabar apie 135 milijonus svarų). Krištolo rūmus valdančiai kompanijai tai buvo didžiulė finansinė našta, tačiau jie buvo naudojami.
Krištolo rūmuose vyko prekyba, koncertai, veikė keli biurai. Čia dažnai buvo pristatomi įvairūs technologiniai pasiekimai. Štai 1902 metais prie rūmų buvo pristatytas pirmasis šarvuotas automobilis „Motor War Car“. Tiesa, su laiku rūmų būklė prastėjo, tačiau 1914 metais rūmus nusipirko Robertas Windsoras-Cliveas, vėliau jis juos pardavė ir trečiajame dešimtmetyje prasidėjo rūmų restauracija. Ji vėl sugrąžino lankytojus ir jau turgų priminę rūmai atgavo savo eleganciją. Bet tik trumpam.
1936 metais Henryis Bucklandas, Krištolo rūmus valdžiusios bendrijos vadovas, vaikštinėjo netoli rūmų su savo dukra Crystal (taip pavadinta rūmų garbei), kai pastebėjo viduje ugnį. Du darbuotojai jau bandė užgesinti biure įsižiebusį gaisrą, tačiau netrukus teko kviesti ugniagesius. Nepaisant to, kad gaisrą gesino 400 vyrų, per kelias valandas Krištolinių rūmų Londone nebeliko. Gaisro priežastis nežinoma iki šiol.
Raudonai nušviestas dangus buvo matomas iš labai toli. Gaisrą stebėjęs Vinstonas Čerčilis šią katastrofą pavadino „Amžiaus pabaiga“. Net 100 tūkstančių žmonių susirinko pažiūrėti į gaisrą. Per kelias valandas neliko nieko, išskyrus du vandens bokštus. Pirmasis buvo nugriautas iš karto, nes kėlė pavojų namams. Antrasis buvo susprogdintas 1941 metais.
Draudimo išmoka buvo maža ir apie Krištolo rūmų atstatymą nebuvo galima ir pagalvoti. Juolab, kad netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, vėliau toje teritorijoje buvo savotiška improvizuota automobilių trasa, o dar vėliau ji tapo tiesiog parku su nežymiais buvusios didybės pėdsakais.
Buvo ne vienas pasiūlymas atstatyti Krištolo rūmus. Jie buvo vadinami vienu iš Londono simbolių, kurio netekimas yra didžiulė tragedija. Tačiau tam reikėtų milžiniškų pinigų ir kažin, ar šis pastatas dabar turėtų tokį patį efektą. Dabar stikliniai pastatai jau nieko nebestebina, kaip ir geležies karkasai.
