Moderniosios astronomijos šaknys glūdi gilioje senovėje, antikiniame pasaulyje. Apskritai astronomiją ko gero galima laikyti vienu iš seniausių mokslų. Kuo daugiau tyrinėjama senovė, tuo daugiau atrandama įrodymų, jog žmogus visada domėjosi dangumi. Jis sudarinėjo kalendorius, bandė apskaičiuoti kiek dienų yra metuose, tikėjo jog žvaigždės gali nulemti žmogaus ar net tautos likimą. Na tai atrodo natūralu, juk dieną keičia naktis, keičiasi metų laikai, dangaus skliaute matosi žvaigždės, kurios juda, pasirodo kometos ar krenta meteoritai, visa tai skatino žmogų domėtis tuo kas dedasi dangaus skliaute. Negana to, jam rūpėjo ir tai kokia iš tiesų yra Žemė. Mus mokykloje mokė, jog senovėje žmonės tikėjo, kad Žemė yra plokščia ir laikosi ant trijų dramblių. Tačiau ar iš tiesų senovės žmogus taip manė?
Tikrąjį astronomijos pamatą padėjo senovės graikų išminčiai. Kai kurie tyrėjai tą laikotarpį nuo VI a. pr. Kr. iki II a. po Kr. vadina „graikiškuoju stebuklu“. Kodėl kilo šis „stebuklas“ niekas nežino, bet daromos prielaidos, jog graikai būdami jūrininkais, orientavosi pagal naktinį dangaus skliautą, be to, keliavimas po svetimas šalis skatino naujų idėjų atsiradimą moksle. Graikai išties daug keliavo ir išties daug išminties sėmėsi iš svečių kraštų.
Mokslo istorija prasideda nuo išminčiaus Talio Miletiečio (620–540 m. pr. Kr.). Jis įkūrė Jonijos mokyklą. Jo nuopelnas mokslui buvo tas, kad jis atskyrė magiją ir mokslą. Jo dėka mokslas tapo atskira disciplina ir galima sakyti tada gimė mokslinis racionalizmas. Žinoma, jo mokyme Žemė vis dar buvo plokščia, plaukiojanti pirmapradžiame vandenyne, o žvaigždės tai dangaus vandenyse plaukiojančios švieselės, Mėnulio fazės aiškinamos tų švieselių judėjimu. Kaip ten bebūtų, Talio dėka mokslas įgavo naują kryptį.
Talio amžininkas, Anaksimandras (610 – po 547 m. pr. Kr.), buvo tikras astronomijos revoliucionierius, nes manė, kad Žemė taip pat yra dangaus kūnas. Anaksimandras manė, jog Žemė yra cilindro formos, aplink kurį įvairiais kampais, sukasi įvairių dydžių dantračiai. Dantračių viduje dega ugnis, kurią mes pro susidariusius tarpus galime matyti žvaigždžių pavidalu. Ši Anaksimandro idėja, jog Žemė yra dangaus kūnas, susilaukė pasekėjų, tad ja vadovavosi ir pitagoriečių mokykla (ją įkūrė Pitagoras 530 m. pr Kr.), skirtumas tik tas, jog jie Žemę laikė nebe cilindru, o rutuliu. Pitagoriečiai čia rėmėsi ne tiek apskaičiavimais, kiek logika. Rutulys yra tobula forma, tad ir Žemė privalo būti apvali. Pitagoriečiai taip pat manė, jog visi dangaus šviesuliai turi būti rutulio formos.
Štai žymus astronomas ir matematikas Filolajus (470 m. pr. Kr.) manė, jog visatos centre dega ugnis aplink kurią sukasi paslaptinga planeta Antichtonas (Žemės antipodas), o priešingoje pusėje, tokiu pačiu greičiu skrieja ir mūsų planeta. Aplink tą ugnį sukasi ir kitos planetos, bei Mėnulis. Filolajaus sistemoje, Žemė nesisuka aplink savo ašį, tačiau, ji per parą apsisuka aplink centrinę ugnį, tad Saulė apšviečia tai vieną tai kitą jos pusę. Tokiu būdu, ko gero pirmą kartą, buvo bandyta moksliškai pagrįsti dienų ir naktų kaitą. Filolajus taip pat manė, jog Žemė nėra svarbiausias dangaus kūnas, nes ne ji yra visatos centre.
Kiek vėliau, Platono (422-347 m. pr. Kr.) mokinys, matematikas ir astronomas, Eudoksas (408 – 355 m. pr.Kr.) bandė apskaičiuoti dangaus kūnų judėjimą. Beje, tai nebuvo pirmasis bandymas atlikti tokius skaičiavimus, daug anksčiau tokius skaičiavimus atliko, jau minėtasis Anaksimandras. Taigi, Eudoksas sugalvojo gana sudėtingą dangaus kūnų judėjimo teoriją, pagrįstą dvidešimt septynių įvairaus dydžio sferų judėjimu. Šios sferos skiriasi ne tik dydžiu, bet ir judėjimo greičiu. Naudojantis šia sistema, Eudoksui pavyko gana tiksliai apskaičiuoti Saulės ir Mėnulio judėjimą, tam užteko panaudoti tik tris sferas, tačiau apskaičiuoti penkių tuo metu žinomų planetų judėjimą, jam prireikė panaudoti, po keturias sferas kiekvienai planetai. Šią sistemą perėmė ir Aristotelis (384 – 322 m. pr. Kr.), tik jis panaudojo dar daugiau sferų, net penkiasdešimt penkias.
Žymus antikinio pasaulio mokytojas Aristarchas (310–230 m. pr. Kr.) atmetė visas geocentrines sistemas ir perėjo prie heliocentrinės sistemos, teigdamas, kad visatos centre yra Saulė. Vėliau šį visatos modelį, susipažinęs su Aristarcho darbais, perėmė ir Kopernikas (1473 – 1543 m. po Kr.), tad jis kaip ir nieko naujo neišrado, tiesiog panaudojo seniau iškeltas idėjas, tam, kad pagrįstų savąsias. Aristarchas taip pat manė, kad Žemė sukasi aplink savo ašį, šitą idėją jis perėmė iš Heraklito (544 – 483 m. pr. Kr.).
Nors tuo metu nebuvo techninių galimybių išmatuoti Žemės dydžio, tai beveik tiksliai padaryti pavyko Eratostenui (276 — 194 m. pr. Kr.). Jis svarstė sekančiai: jei Žemė yra apvali, vadinasi jos lankas sudaro 360 laipsnių, tad tereikia išmatuoti vieno laipsnio ilgį ir galėsime sužinoti kokio dydžio yra mūsų planeta. Tam jis panaudojo Saulę. Eratostenas nusprendė apskaičiuoti vieną saulės pasislinkimo laipsnį, todėl jis pasinaudojo Sijeno miesto šuliniu, nes žinojo jog kartą metuose, saulėgrįžos metu, Saulė apšviečia jo dugną. Jis stebėjo Saulę būdamas už 7˚ 12‘, t.y. už 5000 stadijų (stadijos ilgis 157,5 m). Taigi vienas laipsnis turėjo būti 694 stadijos. Pagal tai jis paskaičiavo, jog Žemės apskritimas lygus maždaug 250000 stadijų, t.y. 39375 km, taigi jis nedaug ir apsiriko.
Dar vienas to meto mokslininkas Hiparkas (190 — 120 m. pr. Kr.), padėjo trigonometrijos pamatus ir sukūrė naują Saulės ir Mėnulio judėjimo teoriją.
Žemę apvalia laikė ir Ptolemėjus (90 – 168 m. po Kr.). Savo trylikos tomų veikale „Almagest“ (Didysis statymas) išdėstė savo teoriją, kuri teigė, jog Žemė yra apvali ir randasi visatos centre. Aplink ją nedideliu ratu sukasi Mėnulis, o kiek toliau Saulė. Šia teorija dar gerus 13 amžių vadovavosi visas Europos gamtamokslis.
Kas žino kaip būtų pasisukęs gamtamokslio vystymasis jei visos šios teorijos būtų išsilaikiusios per viduramžių nuosmukį. Gal Kolumbas XV amžiuje būtų atradęs ne Ameriką, bet Marsą. Gal jau būtume patapę kosmine civilizaciją ir gyventume keliose planetose? Tačiau mokslo istorija yra tokia kokia yra, vienos idėjos gimsta ir numiršta, tam, kad vėliau atgimtų iš naujo. Džiugu, kad mokslas nestovi vietoje ir tobulėja. Štai jau ruošiama ekspedicija į Marsą, kalbama apie pakartotines ekspedicijas į Mėnulį. Antikinio pasaulio graikai, net nesvajojo, jog žmonija pagaliau išsiveš iš savo lopšio. Kaip ten bebūtų, turime būti dėkingi jiems už tą gamtamokslio pamatą, kurį jie pastatė.
