Nuo mokyklos ir studijų laikų šia fotografijos rūšimi besidomintis portalo astronomy.lt įkūrėjas, dvejus metus Molėtų observatorijoje ekskursijas vedęs Lukas Jonaitis sutiko papasakoti apie šią įdomią ir daug žinių reikalaujančią veiklą. Jo teigimu, nors vasaromis dangaus objektus stebinčių žmonių skaičius išauga, tačiau astrofotografijai tinkamiausias šaltasis metų laikas. Jis pabrėžia, kad šiai veiklai reikia ne tik didelių investicijų ir kantrybės, bet ir fizikos bei astronomijos mokslo žinių.
– Kokie yra pagrindiniai astrofotografijos metodai?
– Yra trys pagrindiniai metodai, kuriuos pasitelkus galima fotografuoti dangų. Pirmasis, kuomet fotoaparatas yra dedamas ant trikojo. Paprastai šiuo metodu gali pasinaudoti visi, kas nori, tereikia turėti skaitmeninį arba paprastą fotoaparatą su objektyvu ir trikojį. Šiuo metodu galima nufotografuoti didelį dangaus plotą, ne konkretų dangaus objektą. Norint padaryti įspūdingą naktinio dangaus nuotrauką, reikalingas ne paprastas fotoaparato stovas, o turintis sekimo mechanizmą, kompensuojantį žemės sukimąsi ir leidžiantį daryti ilgus išlaikymus fotografijos metu. Tam galima panaudoti ir teleskopo montuotę, turinčią sekimo variklius.
Kitas metodas, kuomet nuimame fotoaparato objektyvą, jį įstatome tiesiai į teleskopo vamzdžio fokusatorių ir žiūrėdami per fotoaparato akutę ar LCD ekraną (jeigu fotoaparatas turi tokią fokusavimo galimybę) fokusuojame matomą blyškių žvaigždžių vaizdą, vadinamas – fotografavimu tiesioginiame židinyje. Tuomet objektyvas yra nebe fotoaparato objektyvas, o pats teleskopas. Kuo jis didesnis, tuo geriau, nes tuomet gali surinkti daugiau šviesos per trumpesnį laiką. Kuo daugiau šviesos surenki, tuo ryškesnį ir šviesesnį objektą nufotografuoji.
Trečias metodas – okuliarinė projekcija. Šiuo atveju naudojamas teleskopas su okuliarais ir specialus adapteris, kurio pagalba galima prijungi fotoaparatą su arba be objektyvo. Su objektyvu, tai „muiline“, o be objektyvo – veidrodinį. Tokia technika reikalinga planetų ar mažesnių tolimojo kosmoso objektų fotografavimui, nes tinkamai parinktas okuliaras leidžia šiek tiek padidinti fotografuojamą vaizdą.
Fotografuojant tiesioginiame židinyje, t.y be okuliarų, galima užfiksuoti šiek tiek didesnį dangaus plotą ar jame esantį objektą, tuo tarpu okuliarinė projekcija tinka kamuolinių žvaigždžių spiečių, planetiškųjų ūkų ir planetų fotografavimui.
– Kokia yra minimali įranga, kurią reikia turėti, jei nori užsiimti astrofotografija?
– Jei nori fotografuoti didelį dangaus plotą, tuomet užtektų gero šiuolaikinio veidrodinio fotoaparato su objektyvu ir stovo. Jei nori užfiksuoti planetas, tai galima padaryti turint specialią planetoms skirtą astronominę kamerą, (arba tam tikslui perdarytą kompiuterinę internetinę kamerą) ir teleskopą, turintį objektų sekimo galimybę. Teleskopą nustatai planetos kryptimi, įstatai prie kompiuterio pajungtą planetinę kamerą į teleskopo fokusatorių ir sufokusuoji kompiuterio ekrane matomą planetos vaizdą. Fotografuojama apie 30-60 kadrų per sekundę „greičiu“. Rekomenduojama fotografuoti planetos vaizdą apie 1 min. Baigus fotografavimą, gaunamas video failas su keliasdešimt tūkstančių atskirų kadrų, kuriuos perkeli į kompiuterį ir specialios programos pagalba jas surūšiuoji. Speciali programa atrenka ryškiausius planetos kadrus, juos sujungia, optimizuoja, paryškina ir taip gaunamas galutinis vaizdas. Būtų pravartu turėti uždarą astronominę palapinę be stogo, kuri apsaugotų įrangą nuo vėjo.
– Kokie yra pagrindiniai fotoaparato, kuriuo norime fotografuoti dangaus objektus, nustatymai?
– Viskas priklauso nuo to, kokį objektą nori užfiksuoti ir kokią turi įrangą. Jei turi nedidelį teleskopą su mažo skersmens veidrodžiu ar lęšiu, bus surenkama pakankamai nedaug šviesos lyginant su didesniu prietaisu. Tokiu atveju naudojamas didesnis fotoaparato ISO jautrumas (ISO 1600, ISO 3200 ar daugiau). Jeigu teleskopas yra 20cm skersmens ar didesnis, užtenka naudoti ISO 1200 ar ISO 800 jautrumą. Tačiau viskas priklauso nuo fotografuojamo objekto, turimos įrangos ir fotografo patirties.
Taip pat reikia vadovautis viena taisykle – turint vidutinišką įrangą, geriau daryti daugiau ir trumpesnių kadrų, negu mažiau ir ilgesnių. Kiekviena teleskopo montuotė turi tam tikrą dangaus objektų sekimo paklaidą, todėl norint gauti idealiai tikslų ir neišplaukusį kadrą, neretai reikia naudoti teleskopo gidavimą. Šiuo atveju ant pagrindinio teleskopo vamzdžio montuojamas antrasis, mažesnis teleskopo vamzdis su atskira prie kompiuterio pajungta kamera. Ja fotografuojamas tik tam tikslui pasirinktos žvaigždės vaizdas ir tuo pačiu matuojamas montuotės sekimo netolygumas. Kas 1s. daroma žvaigždės nuotrauka, kuri perduodama į kompiuterį, o pastarasis siunčia signalą montuotei atlikti momentines korekcijas (jeigu tokių reikia).
– Ar astrofotografijoje būtina naudoti astronominę kamerą, galbūt užtenka paprasto veidrodinio fotoaparato?
– Kuomet fotografuoji su veidrodiniu fotoaparatu, gauni labai triukšmingą vaizdą. Pavyzdžiui, jei fotografuosi 10 sek. ekspoziciją, juodą foną gausi pakankamai švarų, bet jei fotografuosi 3 minutes, tuomet gausi juodą foną, kuriame bus daug mėlynų, violetinių ar raudonų taškelių. Tai yra vadinama sensoriaus triukšmu. Jis atsiranda dėl to, kad ilgai fotografuojant sensorius įkaista. Astronomijai pritaikytose kamerose esantys sensoriai yra šaldomi specialiais įtaisais, tad triukšmas sumažėja, nuotraukos kokybė pagerėja. Dėl tokių technologinių sprendimų astronomijai skirtų kamerų kainos kelis ar net keliolika kartų viršija veidrodinių fotoaparatų kainas.
Fotografuojant veidrodiniu fotoaparatu galima gauti tikrai puikios kokybės dangaus objektų vaizdus, tačiau tam reikalinga pagalbinė programinė įranga ir gerokai daugiau laiko vėliau apdorojant nuotraukas.
– Kaip teisingai išsirinkti fotografavimo vietą?
– Vienas iš svarbiausių faktorių astrofotografijoje yra vietovė. Dangaus fotografija, išskyrus planetas, mieste neįmanoma, nes tam trukdo miesto šviesos. Priemiestyje – įmanoma, tačiau rezultatas bus vidutiniškas. Geriausia fotografuoti kuo toliau nuo bet kokio didelio miesto, plynoje vietovėje, apie 40 km nuo miesto.
– Kuo skiriasi dangaus vaizdas, kurį matome akimis, nuo to, kurį pavyksta užfiksuoti fotoaparatu?
– Vienų objektų vaizdas skiriasi labai smarkiai, kitų – visai nedaug. Labiausiai skiriasi ūkų, galaktikų, kamuolinių ir padrikųjų spiečių vaizdai. Jie skiriasi todėl, kad fotoaparatas per ilgą ekspozicijos laiką sugeba surinkti gerokai daugiau šviesos nei akis.
Su matymu plika akimi yra šiek tiek kitaip. Plika akimi mes matome tik apie 3 tūkst. žvaigždžių. Mūsų galaktikoje yra apie 200-400 milijardų žvaigždžių, o plika akimi mes matome tik žvaigždes ir planetas, nes tai yra pakankamai šviesūs taškiniai objektai. Tačiau kitų tolimojo kosmoso objektų, išskyrus kelis ryškiausius - plika akimi nepamatysi. Tad net kai fotografuoji su paprasčiausiu fotoaparatu ant stovo, užfiksuoji visai kitokį vaizdą nei kad matai plika akimi. Po 5 ar 10 sek. ekspozicijos nuotraukoje pamatysi net kelis kartus daugiau žvaigždžių. Taip yra todėl, kad fotoaparatas per visą ekspozicijos laiką sugebėjo sukaupti šviesos, kurios užtenka, kad nuotraukoje pasimatytų plika akimi nematomi objektai.
– Kokiu metų laiku geriausia fotografuoti dangaus objektus?
– Vasarą nepatartina fotografuoti dangaus objektų apskritai. Nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio dangus nakties metu yra tiesiog per daug šviesus, o tamsusis paros laikotarpis per daug trumpas. Labiau tinka ruduo (nuo rugsėjo antrosios pusės), pavasaris (iki gegužės mėnesio), o idealiausias metas astrofotografijai – žiema. Žiema yra palankus metus fotografuoti ir dėl to, kad šaltis padeda palaikyti tinkamą veidrodinio fotoaparato jutiklio temperatūrą. Vis dėlto planetas galima fotografuoti visais metų laikais, nes joms nebūtinos idealios sutemos.
– Kokias programas rekomenduotumėte naudoti nuotraukų apdorojimui?
– Paskutinį kartą fotografavau prieš porą metų, bet manau, kad viena iš populiariausių programų planetų nuotraukų apdorojimui vis dar yra „RegiStax“ (ji yra nemokama), tolimo kosmoso objektų fotografavimui ir nuotraukų apdorojimui – „K3CCDtools“, „MaximDL“ ir, aišku, „Photoshop“ (mokamos).
