Tikimės, kad praustumėtės vandeniu su muilu, bet senovės žmonės turėjo pasikliauti kur kas keistesniais ir nepatogiais metodais.
Senovės graikai naudojo akmenis ir molio šukes. Eidami į tualetą jie iš anksto paieškodavo sudužusios puodynės ar plokščio akmens. Romėnai perėmė šį metodą, tačiau jis išlepusiems miestiečiams netiko, todėl buvo išrasta kempinė ant pagalio. Tiesa, mūsų dienų higienos šis išradimas nepriminė.
Romėnai naudojosi dideliais bendrais tualetais, kuriuose vienu metu susėsdavo keliolika žmonių. Ne tik atlikdavo gamtinius reikalus, bet ir apie valstybės valdymą pakalbėdavo, pasidalindavo naujienomis, filosofuodavo ir pokštaudavo. Lazda su kempine ar skuduru buvo siunčiama iš rankų į rankas, o tualeto sėdynės priekyje buvo skylė jos naudojimui. Kai niekas nenaudodavo lazdos su kempine, ji būdavo paliekama kambario kampe inde su jūros vandeniu.
XIV amžiaus kinai, aišku, jau buvo šiek tiek modernesni – jie naudojo popierių. Dažnai – prirašytas skiautes. Tačiau 1391 metais Imperatorius nurodė specialiai jam pradėti gaminti didelius popieriaus lapus, kuriuos jis naudos savo tualetui. Galima sakyti, taip buvo išrastas tualetinis popierius, nors tikrasis mums šiandien gerai žinomo produkto išradimas buvo visiškai atskiras nuo šių kinų tradicijų.
Į Naująjį Žemyną vykstantys britai taip pat susidūrė su problemą – Amerikoje neturėjo su kuo šluostytis užpakalių. Britanijoje jie jau buvo įpratę naudoti laikraščius ir senus drabužius, tačiau įsikurdami Šiaurės Amerikoje jie tokių dalykų neturėjo. Vietoj to naudojo augalines medžiagas – lapus ir net tuščias kukurūzų burbuoles. Vėliau imti naudoti laikraščiai – kai kurie net būdavo gaminami su viena skyle kampe, kad žmonės juos galėtų pasikabinti išvietėse.
Vėliau buvo naudojama viskas, ką tik pavykdavo gauti – medvilnė, vilna, net medžio žievė. Tačiau 1857 metais tualetinis popierius jau pasirodė rinkoje (buvo išrastas gerokai anksčiau). Žmonės į šalį padėjo molio šukes, kukurūzų burbuoles, laikraščius ir bendras kempines, bet pirmieji tualetinio popieriaus ritinėliai nebuvo labai malonūs.
Tualetinis popierius anksčiau buvo labai grubus. Tikriausiai pamenate vaikystės laikus, kai tualetinis popierius būdavo tik šiek tiek švelnesnis už švitrinį popierių (ar bent jau mums taip pasirodė). Bet nebuvo taip blogai – dar 1935 metais viena dabar labai garsi tualetinio popieriaus gamintoja didžiavosi, kad jos popierius žmonėms neįvaro rakščių. Kodėl tuo reikėjo girtis? Nes tai buvo konkurencinis pranašumas – tai apie savo popierių galėjo pasakyti ne visi.
Tualetinis popierius, beje, nėra geriausias būdas apsivalyti. Drėgnos servetėlės veikia geriau, tačiau jos užkemša kanalizacijos sistemas (jų apskritai negalima nuleisti). Manoma, kad geriausias būdas tapti švariems – bidė. Tai – senas išradimas, kurio populiarumas ir vėl po truputį auga.
