Tragiški pasiruošimo įvykiai
Pasiruošimas „Apollo 11" skrydžiui buvo ilgas, sudėtingas ir pavojingas. 1967 sausio 21 d. „Apollo-1" erdvėlaivio bandymų metu kilo gaisras ir tragiškai žuvo 3 astronautai. Tais pačiais metais dirbdamas su Mėnulio kabinos modeliu į rimtą avariją papuolė ir N.Armstrongas, kai išklerusi treniruoklio kabina tapo nevaldoma ir ėmė kristi. Nilas iš jos katapultavosi likus 60-70 metrų iki žemės. Ačiū Dievui, spėjo išsiskleisti parašiutas. Visą tai mačiusių nuostabai, praėjus vos kelioms minutėms po įvykio, Armstrongas grįžo ir ramiai šaltakraujiškai su visais aptarinėjo šį atsitikimą. Treniruoklis kainavęs 2,5 milijono dolerių subyrėjo į šipulius.
Starto išvakarėse
Kenedžio iškyšulys Floridoje 1969 metų birželyje kunkuliavo lyg sujudintas bičių avilys. Į būsimą šventę sugūžėjo daugybė NASA pakviestų svečių ir… apie milijonas nekviestų turistų. 120 kilometrų spinduliu viešbučiuose neliko nė vienintelės laisvos lovos. Teko nuleisti net baseinų vandenį, kad jų dugne galima būtų pastatyti lovas. Ore tvyrojo laukimas. Visų žvilgsnius traukte traukė Floridos lygumoje iš toli matomas raketos nešėjos ant trijų pakopų didingai pakylėtas kosminis laivas „Apollo 11". Bendras startui paruošto erdvėlaivio aukštis siekė beveik 111 metrų. Įspūdingas kosminis laivas kai kur buvo matomas net iš 46 km atstumo.
Starto išvakarėse TV transliavo astronautų spaudos konferenciją. Dėl griežtų karantino sąlygų žurnalistai nuo astronautų buvo atskirti ir klausimus uždavinėjo būdami net už 24 km nuo pastato, kuriame sėdėjo astronautai. Paklaustas ar nejaučia baimės, N.Armstrongas atsakė: "Baimė nėra mums nepažįstamas jausmas, bet mes, iš esmės, nejaučiame jos prieš šią ekspediciją…"
Kompiuteryje avarinis signalas!
Po trijų parų sėkmingo skrydžio „Apollo 11" tapo Mėnulio palydovu. Mėnulio orbitoje kosminis laivas išbuvo apie parą. Liepos 20 nusileidimo įrenginys „Eagle" („Erelis") su astronautais N.Armstrongu ir E.Oldrinu atsiskyrė nuo pagrindinio modulio „Kolumbija" ir ėmė palaipsniui leistis į Mėnulį. M.Kolinsas liko laukti sugrįžtant bendražygių aplink Mėnulį skriejančiame erdvėlaivyje.
Nusileisti buvo numatyta automatiniu režimu pagal borto pagrindinio kompiuterio (PK) komandas. Tačiau, staiga užsižiebė avarinis signalas, perspėjantis apie netinkamą PK darbą. Likus visai nedaug iki išsvajoto tikslo iškilo grėsmė, jog gali tekti atsisakyti nusileidimo. Skrydžio valdymo centro operatorius tikino astronautus, kad šie signalai atsirado dėl PK perkrovimo ir kad į juos nereikia kreipti dėmesio. Prisiimdamas visą atsakomybę jis siūlė astronautams toliau leistis. Vėliau šiam operatoriui už drąsą, profesionalumą ir ryžtą buvo įteiktas specialus NASA apdovanojimas.
Avariniai signalai atitraukė astronautų dėmesį ir tik likus mažiau nei kilometrui iki Mėnulio paviršiaus buvo pastebėta, kad automatika kreipia nusileidimo kabiną į iki tol nežinomą 16 m gylio didžiuliais akmenimis nusėtą kraterį. 150 metrų aukštyje virš Mėnulio paviršiaus N.Armstrongas atliko gana pavojingą operaciją – nusileidimo valdymą perjungė iš automatinio režimo į rankinį, kad būtų galima visiškai pašalinti horizontalųjį Mėnulio kabinos greitį. Priešingu atveju ji galėjo už ko nors užkliūti ir apvirsti.
Erelis nutūpė
Be galo susikaupęs N.Armstrongas pajuto – kabina jo klauso. Anksčiau besileidžianti įkypai, dabar ji ėmė judėti beveik vertikaliai žemyn. Akimirkai N.Armstrongas privertė "Erelį" tarsi malūnsparnį pakibti virš kraterio, o paskui jau judėti beveik horizontaliai. Reikėjo rasti tinkamą nusileidimui vietą. Kuro atsargos taip skristi leido – 2 minutes. Nilas visa savo esybe jautė, kad degalų kiekio rodyklė artėja prie nulio. Jei degalai baigtųsi prieš paliečiant Mėnulio paviršių, tuomet – tik viena išeitis: numesti kurą išeikvojusią nusileidimo pakopą ir įjungus pakilimo variklius šauti viršun. Priešingu atveju – kritimas žemyn ir žūtis.
Įtampa pasiekė viršūnę. Laikrodis jau skaičiavo paskutinę minutę. Reikėjo leistis. O čia dar variklio išmetamųjų dujų srautas nuo Mėnulio pakėlė dulkių debesį, smarkiai trukdantį stebėti leidimosi aukštį ir greitį. Pro radialiai lekiančias dulkes N.Armstrongas pagaliau išvydo tinkamą vietą nusileidimui ir, kai degalų liko 49 sekundėms, nusprendė leistis. Didžiulės nervinės įtapos būsenoje jis užmiršo įvykdyti skridimo programos reikalavimus ir vieno metro aukštyje išjungti nusileidimo pakopos variklį. Bet viskas baigėsi sėkmingai. 1969 liepos 20 d. 23 val. 17 min. Lietuvos laiku "Erelis" nusileido Mėnulio Ramybės jūroje. Sena ir labai drąsi svajonė išsipildė. Žmonės atskrido į Mėnulį!
Kurį laiką žado netekę astronautai klausėsi staiga viską apgaubusios beorio Mėnulio tylos. Pagaliau Nilas dusliu ir nuo jaudulio prikimusiu balsu ištarė: „Alio Hiustone! Kalba Ramybės jūra. Erelis nutūpė!“
Nusileidus reikėjo pamiegoti
Tuo metu toli Žemėje skridimo valdymo centre visi tarsi išprotėję iš džiaugsmo vienas paskui kitą šokinėjo iš už pultų, rėkė, glebėsčiavosi, mojavo vėliavėlėmis, susijaudinę aptarinėjo skridimą į Marsą, tartum skrydis ten būtų planuojamas jau už kelių dienų… Švieslentėje nušvito „Apollo 11" emblema ir sužibo žodžiai: "Užduotis įvykdyta". Kažkuris iš centro inžinierių sušuko: "Tai tikras nuotykis! Toks dalykas tegali atsitikti tik kartą gyvenime! Tai tas pats, kad būtum Kolumbo komandoje!"
Vėliau N.Armstrongas pasakojo, kad pripuolę prie iliuminatoriaus jie su E.Oldrinu pamatė plokščią paplūdimio smėlio arba sauso cemento spalvos lygumą, nusėtą akmenimis bei įvairaus dydžio krateriais. Kraterių būta nuo 2 cm iki 15 m skersmens. Už kokio kilometro horizonte matėsi nuolaidi kalva. "Mėnulio paviršius nusileidimo metu buvo ryškiai apšviestas, – prisiminė N.Armstrongas, – atrodė, kad tai ne Mėnulio gruntas, o smėlio dykumos paviršius karštymetyje, o jeigu dar žvilgtelėjus ir į juodą dangų, tai galima įsivaizduoti, kad esi smėliu nubarstytoje sporto aikštelėje naktį po akinančiais prožektoriaus spinduliais. Nei žvaigždžių, nei planetų, išskyrus Žemę, nebuvo matyti."
Vos tik nusileidus astronautai ėmė baimintis ar nepradės "Erelis" grimzti į Mėnulio gruntą. Tris pirmąsias minutes jie buvo pasirengę avariniam startui. Tačiau to neprireikė. Pagal skridimo programą nusileidus reikėjo miegoti. Miegoti nuskridus į Mėnulį? Tai neįmanoma! Armstrongas ir Oldrinas paprašė leisti jiems išeiti į lauką nedelsiant. Sutikimas buvo duotas.
Pirmieji žingsniai
Astronautai išėjimui ruošėsi labai kruopščiai. Nebuvo galima padaryti nė mažiausios klaidelės. Pirmiesiems žingsniams buvo teikiama ypatinga simbolinė reikšmė. Pasiruošimas užtruko beveik šešias valandas. Kai iš kabinos buvo išsiurbtas oras ir, įsitikinus skafandrų hermetiškumu, atvertas liukas N.Armstrongas atsiklaupė ant kelių ir išsispraudė lauk. Nilas pradėjo leistis. Nuo Mėnulio jį teskyrė tik 9 laipteliai. Lipdamas jis timptelėjo už specialaus žiedo ir nukreipė į save televizijos kamerą, kuri siuntė į Žemę reportažą apie šį istorinį įvykį.
1969 metų liepos 21 d. 5 val. 56 min. Lietuvos laiku 528 milijonai Žemės gyventojų TV ekranuose matė pirmą istorinį žingsnį ant Mėnulio paviršiaus. Štai, N.Armstrongas atsargiai, tarsi į šaltą vandenį stato kairiąją koją… Viskas gerai – koja neprasmenga! Pirmoji žmogaus pėda įsispaudžia juodose nežemiškose dulkėse. Tuomet N.Armstrongas taria: "Šis mažas žingsnelis žmogui, yra milžiniškas žingsnis žmonijai." Po to žengia keletą žingsnių bandydamas grunto tvirtumą ir ieškodamas patogiausio vaikščiojimo būdo silpnos Mėnulio traukos sąlygomis. Nuėjus keletą žingsnių, iš Hiustono Armstrongui buvo priminta, kad reikia kuo greičiau paimti pirmus "avarinius" grunto pavyzdžius. Jei staiga kas nors atsitiktų ir tektų nedelsiant palikti Mėnulį, tai nors minimali akmenų kolekcija būtų atgabenta į Žemę.
N.Armstrongas pastebėjo, kad šiame nepažįstamame pasaulyje kraštovaizdžio spalvos netikėtai keičiasi. Gruntas buvo grūduotas ir priminė tamsiai rusvą smulkintą medžio anglį, o kartais – tartum drėgnas šiek tiek lipnus, tarsi karštas nesuslėgtas asfaltas. Akmenys buvo tarsi slidūs ir labai lengvai pasislenką iš vietos.
Apeigos Mėnulyje
Po 19-kos minučių pasirodė ir E.Oldrinas. Nors viskas ėjo sklandžiai, bet įvykio nepaprastumas ir ypatinga atsakomybė kėlė nervinę įtampą. Astronautų pulsas svyravo nuo 125 iki 160 tvinksnių per minutę. Išlipęs iš „Erelio" E.Oldrinas Mėnulio grunte įtvirtino stiebą ant kurio pakabino aliuminio lapą, skirtą Saulės vėjo dalelėms gaudyti. Po to abu astronautai nuo Mėnulio kabinos nuėmė TV kamerą ir įtvirtino ją atokiau ant štatyvo. Tai padarę pirmieji Žemės pasiuntiniai Mėnulyje atliko savotiškas apeigas: pirmiausia iškėlė savo valstybės vėliavą, po to pažymėdami tarptautinį bei pasaulinį įvykio reikšmingumą, šalia įtvirtina dar ir SNO vėliava, o vėliau į gruntą įsmeigė 136 pasaulio valstybių vėliavėles. Šalia buvo padėta taiką simbolizuojanti auksinė alyvos šakelė, o kiek atokiau medaliai su žuvusiųjų astronautų bei kosmonautų vardais. Paskui astronautai tiesiogiai kalbėjosi su Baltuosiuose rūmuose esančiu JAV prezidentu Ričardu Niksonu.
Pirmieji Žemės pasiuntiniai Mėnulio paviršiumi vaikščiojo gana atsargiai ir lėtai. Bet vėliau, apsipratę su aplinka, ėmė striksėti lengvais ilgais šuoliais kaip sulėtintame filme. Skafandras Žemėje svėręs 56 kg čia tesvėrė tik 9 kg, tačiau ant nugaros pritvirtinta kuprinė keitė įprastą žmogaus svorio centro padėtį ir, kad išlaikytų pusiausvyrą, astronautai turėjo kiek pritūpti ir kiek pasilenkti į priekį. Vėliau, Žemėje nagrinėjant nuotraukas ir videoįrašus, ši laikysena juokais buvo pavadinta "pavargusios beždžionės poza". Tačiau astronautai jokio nuovargio nejautė. Pasak Armstrongo, 6 kartus už Žemės silpnesnės Mėnulio traukos jausena malonesnė už žemišką, ir net malonesnė už nesvarumo pojūtį.
Mėnulio tyrimai
Vienas svarbiausių uždavinių astronautams buvo Mėnulio uolienų pavyzdžių surinkimas. Tam buvo skirtos specialios replės ir samteliai su ilgomis rankenomis, kad netektų be reikalo lankstytis. Pasak Oldrino labai sunku buvo paimti grunto mėginius iš gilesnių sluoksnių. Astronautams pavyko prasiskverbti į 20 cm gylį. Iš viso jie surinko beveik 22 kg uolienų pavyzdžių.
Už keliasdešimt metrų nuo Mėnulio kabinos buvo pastatytas seismografinis prietaisas, skirtas fiksuoti Mėnulio plutos svyravimams. Jis turėjo mokslininkams suteikti žinių apie geologinį Mėnulio aktyvumą ir padėti atsakyti į klausimą – kaip susidarė Mėnulio krateriai? Taip pat buvo paliktas lazerinis atšvaitas, turėjęs atspindėti iš Žemės siunčiamus lazerio spindulių pluoštus, siekiant nustatyti tikslų atstumą tarp Žemės ir Mėnulio bei ištirti Mėnulio paviršiaus poslinkius, atsirandančius dėl Žemės traukos poveikio.
Mėnulio kvapas
Dvi su puse valandos išbuvę Mėnulyje atviro kosmoso sąlygomis astronautai, grįžę į kabiną ir nusiėmę šalmus, užuodė kažkokį kvapą, kuris savo aštrumu priminė paraką. Tai buvo Mėnulio grunto kvapas.
Sudėlioję į vietas daiktus, išmetę viską kas nereikalinga, astronautai patikrino prietaisus, ir pavalgę atsigulė trumpam pamiegoti. Po trijų valandų neramaus miego jie ėmė ruoštis grįžimui. Ir vėl smarkiau ėmė daužytis pirmeivių širdys. Jų veiksmus stebėję žmonės visame pasaulyje užgniaužę kvapą laukė vienos iš kritiškiausių ir atsakingiausių akimirkų, sugrįžimo į Žemę kelionės pradžios – "Erelio" starto. O kas jeigu…
Nusileidimas Ramiajame vandenyne
1969 m. liepos 21 d. 20 val. 54 min., Lietuvos laiku, "Erelis" startavo Mėnulio paviršiuje palikdamas nusileidimo modulio platformą su pritvirtintu įrašu: "Čia žmonės iš Žemės planetos pirmą kartą nužengė į Mėnulį. Liepa 1969, A.D. Mes atėjome su taika nuo visos žmonijos."
Tris su puse valandos tęsėsi „Kolumbijos" ir „Erelio" suartėjimas. Vėliau, pagrindiniame erdvėlaivyje aplink Mėnulį skriejęs ir draugų sugrįžimo nekantriai laukęs M.Kolinsas, pasakojo: "Man pats maloniausias dalykas buvo matyti kaip „Erelis" kyla nuo Mėnulio. Tai mane labai sujaudino, nes pirmąsyk tapo aišku, kad mano bičiuliai susidorojo su užduotimi. Jie nutūpė ant Mėnulio ir vėl pakilo… Džiugu buvo matyti Mėnulio kabiną, kuri darėsi vis didesnė ir didesnė, švytėjo vis ryškiau ir ryškiau…"
Kabinai susijungus su erdvėlaiviu, Armstrongas ir Oldrinas perėjo į komandinį modulį. Atkabinę "Erelį" jie paliko jį skrieti apie Mėnulį selenocentrine orbita. Praėjus 195 val. 18 min. 21 s. nuo starto iš Žemės, po vienos iš drąsiausių ir nuostabiausių žmonijos istorijoje kelionės, Žemės pasiuntiniai, grįžę iš Mėnulio Ramybės jūros, nusileido gimtosios planetos Ramiajame vandenyne.
Po skrydžio – į izoliatorių
Po sugrįžimo astronautai, Mėnulio gruntas bei kosminis laivas nedelsiant buvo nugabenti į izoliatorių ir 21 d. išbuvo karantine. Griežtų apsaugos priemonių buvo imtasi tam, kad į Žemę nepatektų galimas Mėnulio mikroorganizmų užkratas. Išsamūs biologiniai ir medicininiai tyrimai parodė, kad jokie mikroorganizmai iš Mėnulio į Žemę neatkeliavo. Po 21 paros karantino sugrįžusius iš Mėnulio didvyrius sveikino Niujorkas, Čikaga, Los Andželas… Reklaminėje kelionėje po pasaulį astronautai aplankė 23 šalis per 45 dienas…
1969-1972 metais sekė dar šešios ekspedicijos į Mėnulį. Penkios iš jų buvo sėkmingos. Iš viso Mėnulyje pabuvojo 12 žmonių. Ar ilgai žmonija atmins savo didvyrių vardus? O ten toli po nebyliu beoriu Ramybės jūros dangumi pirmuosius Žemės pasiuntinių pėdsakus užkonservavusi negyva Mėnulio gamta išsaugos apie milijoną metų.
„Mėnulio lenktynės“ atgyja
Praėjus 40 metų vėl kyla nauja kosminių lenktynių banga. Kas pirmas sugrįš į Mėnulį? Greta tradiciškai konkuruojančių JAV ir Rusijos, savo ambicijas demonstruoja ir Kinija. Nors ekonominė krizė sunkina suplanuotus darbus, tačiau tik laiko klausimas kada tai įvyks. Šiemet birželio 18 d. JAV į Mėnulį pasiuntė 2 kosminius aparatus tirsiančius Mėnulio paviršių, sudarinėsiančių jo detalų trimatį žemėlapį ir ieškosiančius vandens pėdsakų.
JAV išsikėlė ambicingą programą iki 2020 metų į Mėnulį pasiųsti kelias pilotuojamas įgulas ir pradėti kurti gyvenamą Mėnulio bazę. Rusai intensyviai ruošiasi tam pačiam. Jie pirmieji ketina įsisavinti ekologiškai termobranduolinei energijai gaminti tinkamo Helio-3 izotopo gausias atsargas, esančias Mėnulyje. Kinai planuoja aplenkti visus. Manoma, jog Kinija iki 2017 metų turės technines galimybes nuskraidinti žmones į Mėnulį – dviem metais anksčiau, negu ten planuoja sugrįžti amerikiečiai. Savo kosminių planų neslepia ir Japonija bei Indija. Tad, atgyjančiose „Mėnulio lenktynėse“ daugėja intrigos. Nors Mėnulis tėra tik tarpinis tikslas. Amerikiečiai, europiečiai, rusai, kinai ir japonai jau deklaravo pagrindinį siekį – žmogaus išsilaipinimą Marse.
Ar kosminiai tyrimai tik išlaidos?
Įprasta manyti, kad daug išlaidų reikalaujantys kosminiai tyrimai yra nerentabilūs, tačiau prieš 40-metų vykdyta Mėnulio programa rodo ką kitą. Tuomet su pramonės įmonėmis ir universitetinėmis laboratorijomis buvo sudaryta apie 20 000 kontraktų. Pagal programą įdarbinta 400 000 žmonių. JAV jautėsi mokslinio pakilimo atmosfera, kurioje buvo kuriamos iki tol neregėtos medžiagos, unikali aparatūra, kompaktiški aukščiausios klasės kompiuteriai ir daug kitų dalykų. Išaugo darbo vietų skaičius, specialistų ir darbininkų atlyginimai, korporacijų ir jų akcijų turėtojų pajamos. Išleidę„Apollo“ programai apie 25 milijardus dolerių, amerikiečiai vien pardavinėdami kosminius patentus uždirbo mažiausiai tris kartus daugiau... o naujos technologijos ir gaminiai pasitarnavo šalies pramoninio potencialo kėlimui.
Ar įsijungs į perspektyvias kosmines programas ir Lietuva priklausys nuo mūsų šalies pastangų tapti Europos kosmoso tyrimų agentūros (ESA) nare. Žemės civilizacijos gyvybinių resursų poreikiai toliau auga, o planetos ištekliai senka. Mėnulyje ar Marse kol kas viskas paviršiuje ir dar nepaliesta. XXI a. kosminė odisėja jau prasidėjo ir galimas dalykas, kad jau ne už kalnų laikas, kai teks pripažinti – jei tavo šalies nėra kosmose – tai jos nėra visai.
