Johnas Phillipsas, kuris Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) praleido daugiau nei šešis mėnesius, sužinojo, kad jo regėjimas suprastėjo beveik penkis kartus.
Jis nebuvo vienintelis: dabar galvojama, kad 80 proc. astronautų kenčia nuo to, ką mokslininkai vadina intrakranialinio spaudimo sindromu. Jis įvardijamas kaip regėjimo sutrikimų priežastis, tačiau tai dar nėra galutinai įrodyta.
Kai J. Phillipsas nusileido į Žemę, jam buvo atlikta daug tyrimų, tarp jų – ir magnetinio rezonanso tyrimas ir akies tinklainės skenavimas. Jų metu aptikta, kad būnant kosmose jo akys kiek suplonėjo ir tinklainė pasistūmė atgal. Be to, jis gavo regos nervo uždegimą, taip pat sutrūkinėjo jo akies gyslainė.
Mokslininkai svarsto, kad tai susiję su spaudimu, kuris patiriamas kosminio skrydžio metu ir dėl žemo gravitacijos lygio.
Mokslininkams liko tik sugalvoti, kaip ši hipotezė gali būti patvirtinta. Žemėje nėra tokios vietos, kurioje būtų galima imituoti nesvarumo būseną, taigi reikia rasti kitą būdą, kaip būtų galima išmatuoti kaukolės spaudimą erdvėje.
Be to, šis tyrimas gali būti atliktas dviem būdais: atliekant juosmeninę punkciją arba išgręžiant skylę kaukolėje. Kosmose atlikti šias procedūras būtų gana pavojinga dėl galimos infekcijos ir dėl pačios procedūros sudėtingumo.
Kol kas tyrinėtojai bando išsiversti su Žemėje atliekamais tyrimais: pavyzdžiui, patalpina žmones žemyn galvomis ir simuliuoja panašų spaudimą akims. Deja, nė vienas iš mokslininkų dar nepasiekė tikslo ir negavo taip smarkiai rūpimų duomenų.
Akių negalavimai – viena pagrindinių priežasčių, galinti sustabdyti mokslininkus nuo kelionių į Marsą planavimo. Panašu, kad 2030 m. į Raudonąją planetą planuojama kelionė turėtų trukti nuo 6 iki 9 mėnesių, taigi norint, kad ji būtų sėkminga, reikėtų apsaugoti astronautus nuo negalavimų.
