Visame pasaulyje plintant įvairioms alternatyvių dietų formoms, protarpinis badavimas netruko itin išpopuliarėti ir užimti lyderio poziciją tarp dietų, kurios, kaip manoma, veikia žmogaus medžiagų apykaitą. Egzistuoja daug šios dietos variantų, tačiau visais atvejais šios dietos besilaikantis žmogus kurį laiką nevalgo, o vėliau tam tikrą laikotarpį gali valgyti, ką nori. Kai kurie žmonės naudojasi šia dieta kaip įrankiu, padedančiu geriau suvokti, kada jie yra alkani. Kiti teigia, kad tokia mityba pagerino jų organizmo gebėjimą reaguoti į suvartojamas kalorijas.
Protarpinis badavimas šiemet tapo bene populiariausia dieta Jungtinėse Valstijose, rodo Tarptautinės maisto informacijos tarybos (IFIC) duomenys. Tačiau vis dar trūksta tvirtų įrodymų, ar ši dieta tikrai tokia efektyvi, ir koks yra visas jos veikimo mechanizmas. Todėl mokslininkai iš Kalifornijos universiteto San Franciske pasišovė tai išsiaiškinti.
Mokslininkų komanda klinikiniam tyrimui surinko 116 suaugusiųjų grupę, kurios dalyvių kūno masės indeksas svyravo nuo 27 iki 43. Atsitiktiniu būdu jie buvo padalinti į dvi grupes: vienai buvo leista valgyti tris kartus per dieną, o kitai – laikytis protarpinio badavimo mitybos plano.
Pastarosios grupės nariai galėjo iki soties valgyti nuo vidurdienio iki 20 val., tačiau už šių laiko ribų jie negalėjo nieko valgyti.
Kitai grupei buvo sudaryta struktūrizuota trijų valgymų per dieną dieta. Šiai grupei buvo rekomenduotas konkretus laikas, kada valgyti, tačiau nebuvo nurodyta, ką. Abi grupės suvartojo apytikriai tiek pat kalorijų.
Tris mėnesius bandymo dalyvius stebėję mokslininkai fiksavo, kiek svorio žmonės atsikratė, kiek sumažėjo riebalinė ir liesa raumeninė masė. Jų rezultatai parodė, kad svorio sumažėjimo prasme nebuvo užfiksuota jokio didelio skirtumo. Nors protarpinio badavimo dietos besilaikiusi grupė numetė šiek tiek daugiau svorio, skirtumas tesiekė 90 gramų per savaitę.
Be to, mokslininkai užfiksavo ir netikėtą rezultatą: protarpinio badavimo dietos besilaikiusiųjų raumeninė masė sumažėjo labiau ne kitos grupės. Tokie rezultatai net paskatino vieną iš tyrimo autorių Ethaną Weissą atsisakyti protarpinio badavimo, kurio jis laikėsi pastaruosius septynerius metus.
„Kaip bežiūrėtumei, laiko prasme ribotas valgymas leidžia atsikratyti tik nedidelio svorio kiekio, – sakė jis. – Jis nesuteikia jokio metabolinio pranašumo. O ir nerimo sukėlė liesos raumeninės masės praradimas.“
Tačiau dėl protarpinio badavimo vis dar iki galo nesutariama, nes kai kurie anksčiau atlikti tyrimai parodė šios dietos naudą, o kiti gavo panašių rezultatų, kaip ir minėto tyrimo autoriai. Be to, šio tyrimo metu nebuvo atsižvelgta į protarpinio badavimo variacijas, tokias kaip badavimo trukmė ar dienos dalis. Galiausiai trys mėnesiai yra gana trumpas laikas svorio mažėjimo tyrimui ir tvirtoms išvadoms pateikti.
Taip pat pažymėtina, kad tyrimo metu nebuvo fiksuojamas suvartojamų baltymų ir išgeriamo vandens kiekis, o tai galėjo turėti įtakos liesos raumeninės masės pakitimams.
Šio tyrimo autoriai tikisi, kad į jų išvadas atsižvelgs kitų tyrimų autoriai ir jiems pavyks nustatyti, ar raumenų masė sumažėjo dėl protarpinio badavimo, ar kitos priežasties.
