Dabar mokslininkai, ištyrę grupės astronautų akis, rado keletą reikšmingų pokyčių, kurie padės atsakyti į šį klausimą ir galbūt rasti būtų poveikiui sumažinti.

Tyrėjai pasirinko 13 astronautų – devynis vyrus ir keturias moteris – kurie apie pusmetį išbuvo Tarptautinėje kosminėje stotyje.

Aštuoniems iš jų tai buvo pirmasis skrydis į kosmosą. Tiek prieš skrydį, tiek netrukus po jo tyrėjai išmatavo tris svarbius akių veiklos parametrus – akies obuolio tvirtumą, akispūdį (slėgį akies obuolyje) ir akispūdžio kitimo amplitudę dėl širdies plakimo.

Visi parametrai po apsilankymo TKS sumažėjo – obuolio tvirtumas trečdaliu, akispūdis 11 proc., kitimo amplitudė – ketvirtadaliu. Visi šie pokyčiai buvo statistiškai reikšmingi, taigi jų neįmanoma paaiškinti tiesiog atsitiktinėmis variacijomis.

Į TKS išskrido keturi astronautai

Suminkštėjęs akies obuolys reiškia, kad akis gali fiziškai sumažėti, kartais dėl to netgi atsiranda klostės tinklainėje. Penkiems astronautams pasireiškė dar vienas simptomas – choroido, akį maitinančių kraujagyslių sluoksnio, sustorėjimas.

Visus šiuos pokyčius galima paaiškinti tuo, kad mikrogravitacijos sąlygomis daugiau kraujo suteka į galvą, todėl akis labiau spaudžiama iš išorės. Be to, sustiprėjęs kraujo pulsavimas galvoje gali fiziškai apdaužyti akies obuolį ir performuoti kai kuriuos audinius jame.

Nors bent vienas neigiamas simptomas pasireiškė 80% astronautų, nei vienas iš šių pokyčių nėra tragiškas, ir per metus ar mažiau jų regėjimas grįžo į priešskrydinę būseną. Tiesa, svarbu tai, kad misijos truko ne ilgiau nei metus; kol kas nežinome, kaip astronautų akis paveiktų ilgesnis buvimas mikrogravitacijoje, nes tiesiog nėra atlikta tokių bandymų.

Naujieji atradimai padės suprasti, kaip mikrogravitacija sukelia neigiamus simptomus, o tai turėtų padėti sukurti būdus juos sumažinti arba išvis panaikinti.

Astronautai kosmose.