Savo versija dalinasi Airijos imunologas Kingstonas Millsas:
Keletas valstybių netgi paragino pasistengti, kad šalyse apskritai nebebūtų naujų COVID-19 atvejų, užuot bandžius suvaldyti infekcijos plitimą, skelbia sciencealert.com. Naujajai Zelandijai beveik pavyko, bet, praėjus 100 dienų be COVID-19 atvejo, naujų susirgimų atsirado dėl keliaujančių žmonių ir kitų nežinomų priežasčių.
Nors taikant pirmiau išvardytas priemones galima suplokštinti ligos kreivę, sumažinti naujų COVID-19 atvejų skaičių iki nulio – gerokai sunkiau. Kai kurioms salų valstybėms gali pavykti, tačiau Naujosios Zelandijos pavyzdys rodo, kad tuomet negalima leisti, jog virusas būtų atgabentas iš kitos šalies. Šiam tikslui pasiekti greičiausiai reikėtų ilgalaikių ir griežtų keliavimo apribojimų bei kruopštaus keleivių tyrimo prieš keliones ir po jų.
Kadangi nė viena šalis nenori ilgam uždaryti savo sienų, o vien tik bendruomenės kontroliavimo priemonių neužtenka virusui išnaikinti, šiuo metu neįmanoma sumažinti naujų koronaviruso atvejų skaičiaus iki nulio. Vis dėlto šis planas gali tapti įgyvendinamas ateityje, jei naudosime kitokias priemones.
Imunitetas – geriausia strategija
Veiksmingiausias būdas pažaboti COVID-19 yra susijęs su mūsų organizmo natūraliu gynybiniu mechanizmu – imunine sistema. Susirgus virusine infekcija, dažniausiai pasveikstama susiformavus imunitetui. Kol kas nėra žinoma, ar SŪRS-CoV-2 persirgęs asmuo tikrai įgyja imunitetą, bet užfiksuota labai nedaug pakartotinės infekcijos atvejų.
Daugumos užsikrėtusiųjų naujuoju koronavirusu organizmas pradeda gaminti antikūnus. Esant besimptomei formai, antikūnai galbūt ir negaminami, tačiau infekcija vis tiek gali suaktyvinti imuninės sistemos T ląsteles, taip pat kovojančias su užkratu. Regis, COVID-19 sukelia imuninės sistemos atsaką daugeliu atvejų (bent jau trumpuoju laikotarpiu).
Žinodami šiuos dalykus, kai kurie mokslininkai neseniai pasiūlė leisti virusui plisti tarp gyventojų, apsaugant senyvo amžiaus ir pažeidžiamus asmenis, kad susiformuotų vadinamasis bandos imunitetas, t. y. kai imunitetą įgyja pakankamai žmonių ir virusas nustoja plisti. Norint bandos imuniteto principu sustabdyti tokį sparčiai plintantį virusą kaip tymai, reikalingas labai didelis bandos imunitetas – 90–95 proc. populiacijos. Kai kurie teigia, jog SŪRS-CoV-2 atveju užtektų ir 50 proc., tačiau ekspertai apsistojo ties 60–70 proc.
Deja, bet nuo naujojo koronaviruso pasveikusių žmonių procentiniai punktai kol kas yra labai toli nuo minėtųjų. Pavyzdžiui, tyrimų, kurių metu ieškoma COVID-19 antikūnų, rezultatai leidžia daryti išvadą, jog Dubline koronavirusu persirgo viso labo 3 proc. žmonių.
Niujorke šis skaičius yra kur kas didesnis – 23 proc. Kita vertus, dėl aukšto sergamumo šiame mieste miršta gerokai daugiau žmonių, net atsižvelgiant į gausesnę populiaciją. Švedijoje, kuri nesiėmė itin griežtų kovos su koronavirusu priemonių, milijonui gyventojų teko 10 kartų daugiau mirčių nei kaimyninėse Suomijoje ir Norvegijoje. Šiose šalyse antrosios bangos poveikis greičiausiai bus mažesnis, bet jeigu nebus įgytas bandos imunitetas, gyventojai vis tiek nebus apsaugoti.
Bandymas pasiekti bandos imunitetą leidžiant koronavirusui natūraliai plisti atneš dar daugiau aukų rizikos grupėse (pagyvenusieji, antsvorį turintys žmonės ir pirminėmis ligomis sergantys asmenys).
Be to, kai kuriems infekuotiesiems COVID-19 išsivysto ilgalaikių komplikacijų net jeigu koronaviruso forma nėra sunki. Taigi, dėl susijusios rizikos daugeliui bandos imuniteto taktika yra nepriimtina strategija virusui suvaldyti, ką jau kalbėti apie jo išnaikinimą.
Vakcinos nepadės žaibiškai išspręsti problemos
Visgi bandos imunitetas, įgytas skiepijant gyventojus, teoriškai galėtų padėti pasiekti taip trokštamą tikslą – nulį naujų COVID-19 atvejų. Vakcinos leido praktiškai išnaikinti difteriją, stabligę, tymus, kiaulytę, raudonukę ir B tipo Haemophilus influenzae bakterijos sukeliamą infekciją daugelyje išsivysčiusių šalių.
Nuo SŪRS-CoV-2 kuriama daugiau nei 200 vakcinų, tačiau naujojo koronaviruso išnaikinimas yra nelengvas tikslas. Norint tai padaryti, vakcina turi itin veiksmingai užkirsti kelią ligai ir neleisti virusui plisti bei užkrėsti nepersirgusių žmonių. Kol kas ilgiausiai vakciną nuo COVID-19 kuriančių įmonių užduotis yra daug paprastesnė – 50 proc. vakcinos veiksmingumas. Tokia yra mažiausia ribinė reikšmė norint, kad vakciną patvirtintų Jungtinių Amerikos Valstijų maisto ir vaistų administracija.
Labai veiksmingos vakcinos sukūrimas iš pirmo bandymo skamba pernelyg optimistiškai. Vakcinos taip pat turės būti veiksmingos visų amžiaus grupių žmonių atžvilgiu ir saugios skiepyti visus gyventojus. Saugumas – svarbiausia, nes bet kokios abejonės sumažins pasitikėjimą vakcina ir norą skiepytis. Nepamirškime, kad norint paskiepyti daugiau nei 7 mlrd. Žemės gyventojų, reikės galybės vakcinos dozių, o jas pagaminti užtruks. Pavyzdžiui, vieną potencialiausių vakcinų kurianti bendrovė „AstraZeneca“ sudarė sutarčių pagaminti 2 mlrd. dozių iki 2021 m. pabaigos. Viso pasaulio šalių aprūpinimo vakcina procesas gali užsitęsti ne vienerius metus.
Padėtis irgi nepagerės akimirksniu. Paskutinis natūralus raupų atvejis buvo užfiksuotas 1977-aisiais, praėjus 10-iai metų po to, kai Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pradėjo visuotinę šios ligos išnaikinimo programą, ir praėjus beveik 200 metų nuo pirmosios raupų vakcinos sukūrimo. Dar vienas pavyzdys: paskelbus Visuotinės poliomielito išnaikinimo iniciatyvos pradžią, prireikė daugiau nei 30-imt metų šiai vaikų ligai išnaikinti visame pasaulyje (išskyrus Pakistaną ir Afganistaną).
Nors veiksminga vakcina suteikia daugiausia šansų sumažinti COVID-19 susirgimų skaičių iki nulio, savo galimybes turime vertinti tikroviškai. Naujojo koronaviruso išnaikinimas didžiojoje pasaulio dalyje nėra utopija, tačiau ir ne greitai įgyvendinama užduotis.
