„Žmonės suvokia realybę kaip savaime suprantamą dalyką. Realybė atrodo tokia paprasta. Mes tik atsimerkiame ir štai ji, prieš mus. Bet tai nereiškia, kad realybė yra paprasta“, – yra sakęs iliuzionistas Telleris.
Iš tiesų, realybė toli gražu nėra paprasta. Ji sudėtinga, kaip rodo „Facebook“ asmeninių santykių statusas. Tai ir išnaudoja vieno seniausių performansų atlikėjai – magai. Naudodami visai nestebuklingas priemones, iliuzionistai sukuria įspūdį, kad koks nors veiksmas buvo atliktas paneigiant mums žinomus fizikos dėsnius. Jų tikslas – priversti mus atmesti visus, atrodytų, įmanomus logiškus paaiškinimus, kol liktų tik vienas – magija.
Galbūt kai kas iš jūsų nustebs, bet magiją iš principo sudaro devyni pagrindiniai triukai, kurių nesuskaičiuojamus variantus ir matome per pasirodymus.
| Triukas | Pavyzdys | Metodas |
| Netikėtas objekto atsiradimas | Triušio ištraukimas iš skrybėlės | Objektas „ten“ buvo nuo pat pradžių, bet buvo paslėptas. Objektas „ten“ buvo perkeltas paslapčia. Objekto „ten“ iš tikrųjų nėra, nors atrodo priešingai. |
| Netikėtas objekto dingimas | Rankoje laikomos monetos pradanginimas; Laisvės statulos arba Londono Tauerio tilto pradanginimas | Objekto „ten“ nuo pat pradžių nebuvo, nors atrodo priešingai. Objektas paslapčia buvo perkeltas kitur. Objektas vis dar yra „ten“, nors jo nematyti. |
| Objekto perkėlimas iš taško A į tašką B | Žmonių perkėlimas nuo scenos į kitą salės vietą; objekto perkėlimas iš rankos į kišenę | Objektas atrodo esantis taške A, nors nuo pat pradžių buvo taške B. Objektas atrodo esantis taške B, nors jis liko taške A. Objektas paslapčia buvo perkeltas iš taško A į tašką B. Naudojama identiška objekto kopija. |
| Pažeisto objekto restauravimas | Virvės perpjovimas ir sujungimas; asistentės pjovimas per pusę; laikraščio suplėšymas ir atkūrimas | Objektas iš tikrųjų nebuvo pažeistas. Objektas iš tikrųjų nebuvo restauruotas. Naudojama identiška objekto kopija. |
| Vienos medžiagos skverbimasis per kitą medžiagą | Ėjimas kiaurai sieną; į langą mestos kortos prilipdymas iš kitos pusės | Naudojamas perkėlimo ir restauravimo metodų derinys. |
| Objekto ypatybių (dydžio, spalvos, svorio ir kt.) pasikeitimas | Aprangos pasikeitimas; kortų ir monetų pasikeitimas | Objekto A dingimas ir objekto B pasirodymas Objektas A buvo paslapčia sukeistas su objektu B. Objektas B iš pradžių buvo užmaskuotas kaip objektas A. Objektas A užmaskuotas kaip objektas B (triuko rezultatas). |
| Neįtikėtinos savybės | Atmintis, skaičiavimas, stiprumas, nepažeidžiamumas ir kt. | Pagrindas – mažai žinomi mokslo faktai. |
| Telekinezė ir levitacija | Žmogaus levitacija; šaukšto lenkimas | Veikia išorinė jėga, pvz., nematomas lynas. Veikia vidinė jėga (elastingumas, cheminė reakcija, magnetas ir kt.). Iš tikrųjų nieko neįvyko (žiūrovui tik buvo sudaryta iliuzija, kad kas nors atsitiko). |
| Paranormalios savybės (telepatija, minčių kontrolė ir kt.) | Iliuzionistas daro įtaką žiūrovų sprendimams | Žiūrovo pasirinkimų kontrolė sudarant įspūdį, kad viskas vyksta laisva valia. Slaptos informacijos radimas (informacijos traukimas iš žiūrovo, išankstinis pasirengimas ir kt.). Pateikiamas įrodymas, kad magas iš anksto žinojo žiūrovo pasirinkimą (pvz., žiūrovo užrašytas dokumentas ištraukiamas iš užklijuoto voko). |
Visi šie triukai paremti trimis pagrindiniais per šimtmečius ištobulintais dėsniais, skirtais manipuliuoti mūsų dėmesiu. Pirma, bet koks veiksmas turi tikslą.
Atliekant triuką neįmanoma išvengti nenatūralių judesių, tačiau magas turi juos atlikti nesukeldamas įtarimų. Mes paprastai vertiname veiksmus pagal jų paskirtį. Jei kas nors pasitaiso akinius ant nosies, manome, kad prieš tai jie gulėjo nepatogiai, todėl juos reikėjo šiek tiek paslinkti, ir toliau apie tai negalvojame. Magai naudoja tokius judesius kaip kitų veiksmų priedangą, pavyzdžiui, kad ištrauktų objektą iš slaptos vietos.
Antra, veiksmų kartojimas ir palaidų galų surišimas. Magai dažnai triuko pabaigoje žodžiu arba veiksmais pakartoja viską, ką darė.
Kai žmonės atpažįsta tam tikrą dėsningumą, jie automatiškai padaro prielaidą, kad nuo jo niekada nenukrypstama, o to magas ir siekia. Be to, žodžiu pakartojęs visą triuko eigą („Jūs tikrai pats sumaišėte kortas, aš prie jų neprisiliečiau, jūsų pasirinktos kortos nemačiau“ ir t. t.), iliuzionistas nepalieka jokių palaidų galų, tai yra atmeta visus iš pirmo žvilgsnio įmanomus logiškus triuko atlikimo variantus, kol lieka vienintelis – magija.
Trečia, griežtai nerekomenduojama tą patį triuką kartoti su tais pačiais žiūrovais. Priežastis paprasta – labai padidėja tikimybė, kad žiūrovai supras, kur šuo pakastas, nes jie viską stebės atidžiau ir bus sunkiau ten pat nukreipti jų dėmesį. Be to, negalima perspėti žiūrovų, koks triukas bus atliekamas, nes dingus netikėtumo veiksniui dauguma triukų tampa sunkiai įgyvendinami.
Šie dėsniai labiausiai galioja vaizdinėms iliuzijoms. Vaizdinės iliuzijos skirstomos į kelias grupes. Jos paremtos tuo, kad mūsų tikrovės suvokimas neatitinka realybės. Taip nutinka dėl to, kad mūsų smegenys padidina, slopina, sujungia arba atskiria vaizdinę informaciją, todėl susidaromas įspūdis skiriasi nuo tikrovės. Optinės iliuzijos nuo vaizdinių skiriasi tuo, kad jų pagrindas – fizinės šviesos ypatybės, pavyzdžiui, atspindžiai arba refrakcija (dėl skirtingų vandens ir oro refrakcijos lūžio kampų pieštukas, pamerktas į vandenį, atrodo kaip perlaužtas). O kognityvios iliuzijos nežaidžia mūsų pojūčiais, jos nutaikytos į kognityvias funkcijas, tokias kaip dėmesys ar priežasties ir padarinio ryšys.
Keli pavyzdžiai. Kai kurie iliuzionistai atlieka triuką, kai kratant rankoje laikomą šaukštą atrodo, kad jis pradeda lankstytis.
Tokio įspūdžio priežastis – vadinamieji end-stopped neuronai, fiksuojantys judėjimą ir jo nutraukimą, į virpėjimą reaguoja skirtingai nei non-end-stopped neuronai. Šis skirtumas lemia, kad nesutampa smegenis pasiekiantis vaizdo suvokimas, todėl vientisas kietas daiktas atrodo lankstus.
Kitą fenomeną galime pavadinti vaizdo išlaikymu. Šis efektas lemia, kad mes vis dar trumpą laiką „matome“ iš akiračio dingusį vaizdą, nors jo iš tikrųjų nėra. Šis principas veikia mums žiūrint kino filmą – 100 milisekundžių pasąmonėje išsilaikantis vaizdas sukelia įspūdį, kad matome stabilų kadrą, nors iš tikrųjų jis šokinėja aukštyn ir žemyn.
Nes mes... akli
Labai didelę pasirodymų dalį sudaro triukai, grindžiami dėmesio nukreipimu, kai iliuzionistas nukreipia mūsų dėmesį nuo atliekamo triuko į netinkamą vietą reikiamu laiku. Tai dažniausiai pavyksta dėl gero supratimo, kaip veikia mūsų smegenys. Pasirodo, dauguma mūsų yra akli bent keliais aspektais. Pirmasis – pokyčių aklumas, kai žmonės nesugeba pastebėti, kad kas nors pasikeitė.
Turbūt tai geriausiai iliustruoja Richardo Wisemano vaizdo įrašas internete, kai žiūrovai, stebėdami rodomą kortų triuką, nepastebi nei pasikeitusių iliuzionistų drabužių, nei dekoracijų spalvos. Taip yra todėl, kad 98 proc. žmonių smegenys iš esmės gali koncentruotis tik į vieną vietą tam tikru metu. Aplinkinis pasaulis tiesiog per didelis, kad žmogaus smegenims užtektų energijos užfiksuoti visas jo detales.
Todėl mes sutelkiame dėmesį tik į tai, kas smegenims svarbu, o visa kita, kaip dainavo „69 danguje“, „tik detalės“. Mokslininkai aiškina, kad mūsų smegenys nesugeba užfiksuoti pokyčių statinėje aplinkoje, kai tų pokyčių nesitikima (tiksliau, nėra jokios natūralios priežasties tiems pokyčiams įvykti).
Antrasis – nevalingas aklumas, kai žmonės nesugeba pastebėti netikėtai pasirodančio objekto savo regos lauke, nes tuo metu jų dėmesys būna sufokusuotas į ką nors konkretaus.
Danielis Simonsas ir Christopheris Chabris internete paskelbė vaizdo įrašą, kuriame krepšininkai perduoda vienas kitam kamuolius. Žiūrovo užduotis – suskaičiuoti, kiek kartų kamuolį perdavė baltais marškinėliais vilkintys žaidėjai. Anot pačių tyrėjų, apie 50 proc. žmonių nepastebi filmuko viduryje aikštelėje atsirandančio žmogaus gorilos kostiumu, kuris net atlieka nedidelę King Kongo parodiją.
Dar viena aklumo rūšis – pasirinkimo aklumas. Kiti tyrimai atskleidžia, kad dalis žmonių nesugeba pastebėti ir kur kas „žmogiškesnių“ pokyčių, kai jiems reikia rinktis iš kelių variantų. Viename eksperimente dalyviams buvo parodytos dviejų merginų nuotraukos, iš kurių jie turėjo išsirinkti jiems labiau patinkančią ir paaiškinti pasirinkimo priežastis. 74 proc. dalyvių nepastebėjo, kad nuotraukos būdavo sukeičiamos, ir tęsdavo savo pasakojimą. Kitame eksperimente nukreipus dalyvių dėmesį buvo sukeičiami... jų pašnekovai. Ir vėl – vos trečdalis sugebėjo pastebėti šiuos pokyčius.
Dar įdomesnių dalykų mokslininkams atskleidė kišenvagiai. Jie sugeba sukelti laikiną fizinį pojūtį, kad objektas vis dar yra savo vietoje. Tam pasitelkiami mūsų lietimo receptorių trūkumai. Pavyzdžiui, prieš nusegdami laikrodį nuo rankos kišenvagiai pirmiausia spusteli riešą, todėl šiek tiek atbunka receptorių jautrumas, o laikrodį jau nusegus išlieka jausmas, kad jis vis dar yra savo vietoje. Dar įspūdingiau stebėti, kai žmonės nepastebi, kai pavagiami jų akiniai.
Išnaudojama ir tai, kaip žmonės suvokia judesį. Jeigu mes priešais save matome tiese judančią ranką, automatiškai nuspėjame tašką, kuriame, mūsų manymu, judesys baigsis (prisiminkite, kaip greitai sugebate įvertinti automobilių judėjimą eidami ne per pėsčiųjų perėją). Bet jeigu ranka juda puslankiu, mūsų pojūčiai tarsi užtrumpinami ir mes kurį laiką nesugebame suvokti, kur ir kada baigsis judesys. Ir kol sprendžiame šį uždavinį, kita kišenvagio ranka jau traukia ką nors iš mūsų kišenės. Kartais dėmesiui nukreipti užtenka vos pakelti smakrą.
Iliuzionistas, žinodamas šiuos mūsų trūkumus, atlikdamas triuką nukreipia mūsų dėmesį (ne žvilgsnį, o būtent dėmesį) nuo to, ko neturėtume pamatyti. Nauji, neįprastos formos ar labai išsiskiriantys objektai automatiškai prikausto mūsų dėmesį. Tas pats galioja ir manipuliuojant keliais objektais iš karto – mūsų akys nevalingai seks didesnįjį. Jei bus atliekami keli veiksmai – mes koncentruosimės ties tuo, kuris prasidėjo anksčiau. Magai taip stengiasi kuo labiau sukomplikuoti mūsų triuko sekos suvokimą, tai yra jei mes manome, kad triukas jau prasidėjo ar baigėsi, tai nereiškia, kad taip yra iš tiesų. Taip pat pastebėta, kad per pasirodymą labai svarbus humoras. Kai žmonės juokiasi, jų dėmesys turi savotišką minutės pertraukėlę, todėl iliuzionistai tuo metu gali daryti bet ką ir žiūrovai to nepastebės.
Miklumas ir jokios apgaulės
Kaip matome, magai, siekdami sukurti veiksmingą iliuziją, išnaudoja mūsų smegenų veikimo principus. Magija – viena iš nedaugelio sričių, kur mėgėjai (jeigu juos taip galima pavadinti), atlikdami praktinius bandymus, savo žiniomis šiuo metu smarkiai lenkia mokslininkus. Net žinodami, kad būsime apgauti, dažnai nesugebame pamatyti, kaip tai padaroma (prisiminkite kišenvagius). Vieni populiariausių šių laikų iliuzionistų – Pennas ir Telleris – atlieka vieną seniausių pasaulio triukų, kai reikia atspėti, po kuriuo puodeliu yra kamuoliukas, su permatomais puodeliais, kad žiūrovas galėtų stebėti, kaip viskas vyksta. Anot jų pačių, „mes manėm, kad būtų linksma parodyti žmonėms, kaip blogai jie pastebi įvairius dalykus“. Ir jie buvo teisūs: net naudojant permatomus puodelius žmogaus akis nespėja fiksuoti, kaip ir kada kamuoliukai atsiranda savo vietose.
Galbūt dėl to, anot šių magų, atskleidus kokio nors triuko paslaptį, žmonės dažnai nusivilia. Paaiškinimas būna labai žemiškas – tiesiog esame labai patiklūs, o mūsų smegenyse pilna aklųjų zonų, kurias iliuzionistai ir išnaudoja. Tai puikiai iliustruoja straipsnio pradžioje žadėtasis triušio skrybėlėje triuko atskleidimas – triušio skrybėlėje nebūna. Jis įdedamas į juodą medžiaginį maišelį ir pakabinamas prie stalo krašto prieš pradedant triuką, o vėliau su visu maišeliu įkeliamas į skrybėlę ir iš jos ištraukiamas. Taip, viskas labai paprasta. Jei netikite, šį ir kitus straipsnyje minimus triukus bei jų paaiškinimus galite rasti internete.
