Viena vertus, duobutės vandenyno dugne nieko per daug nestebintų, bet šios buvo išdėstytos itin tvarkingai, o tarpai tarp jų buvo vienodi, skelbia sciencealert.com.
Jeigu ne tas faktas, kad duobutės rastos maždaug 2,5 kilometro gylyje, vidury niekur, jos galėtų būti padarytos žmogaus rankomis.
Liepos 23 d. Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) laivu „Okeanos Explorer“ plaukę mokslininkai naudojo autonominį povandeninį aparatą, kad patyrinėtų povandeninio ugnikalnio keterą, esančią į šiaurę nuo Azorų archipelago, netoli žemyninės Portugalijos.
Dabar NOAA mokslininkai prašo visuomenės padėti nustatyti, ką jie ten pamatė.
Maždaug po savaitės tyrėjai rado dar keturis duobučių rinkinius – šį kartą 1,6 kilometro gylyje, maždaug už 483 kilometrų nuo ankstesnės radimvietės.
„Sprendžiant iš netoli duobučių buvusių nuosėdų krūvelių, jos buvo iškastos. Pabandėme pasižiūrėti į jų vidų ir patyrinėti autonominiu povandeniniu aparatu, bet nesėkmingai – nieko įdomaus nepamatėme“,– pranešime spaudai nurodė NOAA.
Keisčiausia, kad tai ne pirmas kartas, kai mokslininkai aptinka kažką panašaus. Paslaptingosios duobutės jiems neduoda ramybės mažiausiai 20 metų. 2004-aisiais paskelbtame mokslo darbe irgi minimos duobutės, pastebėtos tame pačiame Atlanto vandenyno regione. Tyrėjai jas pavadino „lebensspuren“ (vok. „gyvybės pėdsakai“).
„Kaip jos atsirado, nežinome, bet nuosėdų kauburėliai leidžia spėti, kad duobutes iškasė koks nors substrate gyvenantis organizmas, – tada rašė tyrimo autoriai. – Nė vienoje iš arčiau padarytų nuotraukų nematyti duobučių gyventojų. Ar po nuosėdų sluoksnių jos susijungia tarpusavyje, irgi neaišku.“
Nuo tada apie paslaptingąsias duobutes pavyko sužinoti nedaug, bet viliamasi, jog paslapties šydą padės nuimti neseniai pradėta ekspedicija. Jos metu mokslininkams pavyko paimti nuosėdų, esančių aplink duobutes, mėginių naudojant autonominio povandeninio aparato siurblį. Tikimasi, kad jų analizė leis išsiaiškinti, ar duobutėse kas nors gyvena.
Ekspedicijoje dalyvaujantis ir prie 2004-ųjų tyrimo prisidėjęs giliavandenius gyvūnus tyrinėjantis NOAA biologas Michaelas Vencchione yra itin suinteresuotas įminti šią mįslę.
„Ten dedasi kažkas svarbaus, o mes nežinome, kas, – „New York Times“ žurnalistei Christine Chung sakė jis. – Šios duobutės – dar vienas įrodymas, kad tebėra neišaiškintų paslapčių.“
Besidriekiantis daugiau nei 16 tūkst. kilometrų, Vidurio Atlanto kalnagūbris yra ilgiausia kalnų grandinė pasaulyje, tiesa, ją matė, ko gero, tik saujelė žmonių. Apie šį regioną žinoma gana nedaug, todėl nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio truksiančios ekspedicijos „Voyage to the Ridge“ metu dėmesys skiriamas būtent jam.
Taip pat mokslininkai tyrinėja ir Charlie’io–Gibbso lūžio zoną, kuri kerta Vidurio Atlanto kalnagūbrį, bei vadinamąją Azorų plynaukštę, esančią į rytus nuo Vidurio Atlanto kalnagūbrio, kur susieina trys pagrindinės tektoninės plokštės.
Nesunku suprasti, kad dėl šių geologinių ypatumų Vidurio Atlanto kalnagūbryje dažnai vyksta žemės drebėjimai, taip pat yra kvapą gniaužiančių hidroterminių angų, iš kurių sklindanti šiluma sukuria tinkamas sąlygas gyvybei.
„Voyage to the Ridge“ misijų metu tikimasi surinkti daugiau informacijos apie šioje vietoje aptinkamą fauną ir išsiaiškinti keistųjų duobučių atsiradimo priežastį. Šiam ekspedicijos etapui numatytas dar vienas nėrimas, kurį galima stebėti tiesiogiai rugpjūčio 7 d.
Kas žino, kokios neatskleistos paslaptys tebetūno gelmėse.
Šaltiniai:
