Kraterio dugne Mėnulio pluta yra maždaug 30 kilometrų storio, o kitur – maždaug 40, taigi akivaizdu, kad smūgio būta stipraus.
Šių metų pradžioje, remdamiesi Chang’e-4 misijos mėnuleigio Yutu-2 surinktais duomenimis, mokslininkai padarė išvadą, kad kraterį suformavęs smūgis pramušė plutą ir į paviršių iškėlė Mėnulio mantijos medžiagą. Mantija ir pluta skiriasi chemine sudėtimi, o Pietų poliaus – Aitkeno kraterio medžiagos spektroskopinė analizė lyg ir bylojo, kad jame yra daug olivino ir įvairių piroksenų – su mantija siejamų mineralų.
Visgi nauja tos pačios misijos duomenų analizė sukėlė abejonių ankstesne išvada. Naujai analizei pasirinkti ne tik Yutu-2 surinktų mėginių duomenys, bet ir paties Chang’e-4 zondo atlikti atspindžio spektro matavimai. Panaudoti kitokie algoritmai, nei ankstesniame tyrime, leido susieti duomenis su labiausiai tikėtinais paviršiaus mineralais, įvertinant jų granulių dydžius bei kosmoso orų poveikį.
Nustatyta, kad pagrindinis mineralas kraterio paviršiuje yra plagioklazė – stingstančios lavos sukuriama uoliena, sudaranti pagrindinę visos Mėnulio plutos dalį. Nors aptikta ir piroksenų bei olivino, bendras jų kiekis yra daug mažesnis, nei plagioklazės, taigi hipotezė apie plutos pramušimą atrodo labai abejotina.