Esu rašęs, kad šioje nuožmioje kovoje viskas yra leistina: faktų iškraipymas, užsakytos publikacijos, įbauginti mokslininkai, sufabrikuotas mokslas. Šiandien noriu pratęst pokalbį apie manipuliacijas moksliniais faktais ir mokslu.
Nežinau kitos su tikėjimu ir ideologijomis susijusios temos, kuri taip įelektrintų auditoriją, kaip vienalyčiai santykiai, vienalytės poros ir viskas, kas yra susiję su jų teisėmis.
Homoseksualumo istorijoje labiausiai stebina kitkas. Nepaisant visų represijų, draudimų, paskelbimų baisia nuodėme prieš dievus, nežiūrint į bandymus gydyti ir perauklėti psichiatrinėse ligoninėse homoseksualumas niekur nedingsta. Žmonės moka prisitaikyti, todėl oficialus homoseksualų skaičius visuomenėje gali tapti lygus nuliui, tačiau jie niekur neišnyksta. O kitose kultūrose jie net įgija oficialų trečios lyties statusą ir darniai įsipaišo į tų visuomenių santvarką.
Ir, iš tiesų, pasižvalgius į Kinsey visuomenės skalę įvairiose valstybėse ir įvairiais laikotarpiais lengva pastebėti milžiniškus skirtumus žmonių saviidentifikacijoje. Nesunku suprasti, kodėl homofobiškai nusiteikę politikai teigia, kad homoseksualai „dauginasi per homoseksualumo propagandą“: iš beveik 80 procentų griežtai heteroseksualių žmonių religingoje visuomenėje, sekuliarioje šalyje lieka tik ketvirtadalis ir net 55 procentai „išsilaksto“ po skirtingo intensyvumo homofilinių santykių skalę. Įdomu, kodėl?
Dabartinis mokslas gana palankiai žvelgia į homoseksualus: 1973 metais homoseksualumas buvo išbrauktas iš psichinių ligų sąrašo, biologai rado gana daug homoseksualių santykių pavyzdžių gyvūnų pasaulyje, evoliucijos teorija sieja homoseksualumą su padidėjusiu moterų vaisingumu, o genetikai įtaria radę už homoseksualumą atsakingus genus. Atrodytų, žmogaus teisių aktyvistai ir homoseksualai turėtų būti patenkinti tokiu palaikymu iš mokslo pusės.
Ne taip greitai. Tokia jau ta žmogiška prigimtis – kuomet reikalai eina gerai, žmogui norisi, kad viskas būtų geriau negu tikrovėje (dar sakoma, „kaip pasakoje“). Kol norai lieka norais, niekas nenukenčia, tačiau troškimai „pakiša kiaulę“, kuomet esi homoseksualus mokslininkas ir darai tyrimą apie vienalytes šeimas. Kitaip sakant, kuomet esi suinteresuota pusė ir pasiduodi pagundai sufabrikuoti mokslinius rezultatus. Tačiau apie viską iš eilės.
Pasaulyje žinomame moksliniame žurnale „Science“ 2014 metų lapkričio mėnesį pasirodė sensacingas jauno politinių mokslo studento iš Kalifornijos universiteto Michaelo La Couro darbas, parašytas kartu su žinomu profesoriumi Donaldu Greenu.
„Kuomet kontaktas keičia protus“ – taip užvadintas tekstas, nagrinėjo situaciją, kuomet savanoriai vaikščiojo nuo namų durų prie kitų namų durų ir kalbėjo su JAV rinkėjais apie vienalyčių santuokų palaikymą. Studijos autoriai teigė aptikę teigiamą ir išmatuojamą tokių pokalbių naudą. Konservatyvių pažiūrų žmonės, iki pokalbio su homoseksualiu savanoriu buvę prieš vienalytes santuokas, pakeisdavo savo nuomonę ir net palaikydavo vienalyčių santuokų idėjas, išgirdę „jaudinančias, širdingas ir išgyvenimais pagrįstas“ savanorių istorijas apie jų problemas ir siekius. Paprastai kalbant, tyrimas teigė, kad su homofobiškai nusiteikusiais žmonėmis užtenka nuoširdžiai bei empatiškai pasikalbėti ir jie pakeis savo nuomonę.
Pasižvalgius po lietuvišką „elitą“ galime gana greit rasti užkietėjusių (sakyčiau net profesionalių) kovotojų su „homoseksualų propaganda“, kurie tikrai nepanašūs į žmones, kuriuos lengvai paveiktų nuoširdus pokalbis su homoseksualu. Sociologams nuo seno žinoma, kad žmonės taip lengvai neatsisako savo pažiūrų ir tikėjimo. Dar daugiau, aibės senesnių tyrimų yra daug kartų parodžiusios, jog nesvarbu ar į kairę, ar į dešinę jie pokalbio metu yra stumiami, žmonių nuomonė tuoj pat sugrįžtą į pradinį tašką, vos jie suvokia kokią gi žinią jiems yra bandoma taip meistriškai ir subtiliai įteigti. Dėl šios priežasties jauno politikos mokslų studento rezultatai sudrebino tiek sociologų pasaulį, tiek žiniasklaidą, o žmogaus teisių aktyvistai pradėjo permąstyti savo komunikacijos strategiją.
Šioje istorijoje painumo įnešė ir žinomo specialisto, prof. D. Greeno pavardė straipsnio autorių sąraše. Kuomet žinomas socialinis psichologas dr. Jonas Krosnickas išgirdo apie šiuos rezultatus, jis juos išvadino nesąmoningais, kadangi buvo skaitęs daugybę priešingai teigusių straipsnių. Tačiau atsivertęs „Science“ tekstą bei išvydęs žinomo kolegos pavardę, mokslininkas save nuramino: „Aš pažįstų prof. D. Greeną ir pasitikiu jo rezultatais“. Panašiai pasielgė ir didžioji dalis kitų mokslininkų, nors daliai jų skelbiami rezultatai pasirodė jei ne keisti, tai pernelyg geri. Sociologui Andrew Gelmanui keistas pasirodė efekto dydis: 0,8 pokytis penkių balų skalėje, arba beveik 40 procentų nuo realistiško pokyčio.
Minėto rezultato sensacingumas buvo viena iš priežasčių, kodėl daugelis mokslininkų norėjo atkartoti šiuos rezultatus. Vienas iš jų buvo 26 metų homoseksualus studentas Davidas Brookmanas, kuris dar 2013 metais, konferencijoje susipažinęs su M. La Couru bei išgirdęs apie jo darbą, pradėjo planuotis savo busimą tyrimą nuo įverčio, kiek kainuotų organizuoti panašią apklausą. Davidas buvo daug kartų konferencijose sutikęs publikacijos autorių Michaelą ir buvo iš jo gavęs informacijos, kad apklausos dalyviams buvo mokama po 100 JAV dolerių. Pirmas klaustukas Davidui kilo tuomet, kai atsivertęs nepublikuotą teksto versiją Davidas pamatė dalyvių skaičių. 10 000 dalyvių, gaunančių po 100 JAV dolerių, tai jau milijonas dolerių! Dar daugiau, susisiekęs su apklausas organizuojančiomis firmomis, Davidas išsiaiškino, kad jokiais būdais paprastas studentas negalėtų organizuoti tokios masyvios apklausos, nes paprasčiausiai jokia bendrovė negalėtų taip greitai surasti tokio didelio skaičiaus savanorių ir dalyvių.
Davidas Brookmanas 2013 metais turėjo daug kitų darbų, todėl po savo pirminio susidomėjimo jam teko atidėti nuosavą tyrimą, kol jis nesusirado sau pagalbininko – heteroseksualaus studentą Joshua Kalla, kartu su kurio 2014 metų rudenį jie grįžo prie M. La Couro tematikos, juoba jie gavo pirminius tyrimų duomenis, kurie buvo panaudoti „Science“ publikacijoje.
Matote, mokslinė etika reikalauja, kad tyrimo duomenys būtų laisvai prieinami dar daugelį metų po to, kai tyrimas buvo atliktas, o jo rezultatai buvo paskelbti. Tai yra užtikrinama arba universitetų ir institutų lygyje, arba žurnalų lygyje, kuomet kartu su straipsnio tekstu yra pateikiama papildoma medžiaga. Kitas saugiklis, kuris turėjo suveikti, buvo recenzentai, tačiau šiuo atveju išgelbėjo „Science“ žurnalo atvirų duomenų politika.
Jauni politinių mokslų studentai Davidas ir Joshua gana greitai aptiko keistumus „Science“ tyrimo duomenyse (visas jų sąrašas išsamiai aprašytas jų ataskaitoje). Vaikinams visų pirma į akis krito nebūdinga tokiai didelei apklausai statistinių duomenų švara. Apklausose visuomet pasitaiko keistų žmonių, kurie vieną dieną nori griauti bažnyčias, o kitą dieną – skuba jas statyti. Dėl tokių žmonių išauga statistinės tyrimo paklaidos, o rezultatai nuo apklausos prie apklausos lengvai „raibuliuoja“. M. La Couro rezultatuose žmonės demonstravo neįtikėtinai pastovią nuomonę, lyg ji būtų pritvirtinta nematomais inkarais.
Kita keistenybė buvo tai, kad individualių žmonių požiūriai į vienalytes šeimas buvo vienodi tiek penkių balų skalėje, tiek 101 laipsnio jausmų „termometre“. Taip, jie buvo identiški, nors anot teksto buvo gauti apklausus dvi SKIRTINGAS žmonių grupes. Dar daugiau, šios kreivės nelabai stipriai priklauso nuo apklausos laiko, kas vėlgi buvo keista.
Kita keistenybė buvo „jausmų termometro“ skirstinio formos pokyčiai laikui bėgant. Tiksliau kalbant, keista buvo statistinio triukšmo forma – ji atitiko beveik idealų Gauso skirstinį. Nė vienas iš žmonių savo atsakyme nenukrypo nuo vidurkio daugiau nei 25 procentais į viršų ir daugiau nei 38 procentais į apačią nuo vidutinių reikšmių. Bet kam, kas dirba su eksperimentiniais duomenimis, tai atrodytų įtartina, kadangi net tiksliuose moksluose būna duomenų, kurie nukrypsta daugiau nei dvigubai nuo vidurkio (klaidingas matavimas).
Tačiau dar labiau vaikinus nustebino netikėtai didelis kiekis žmonių, sutikusių atsakyti į apklausos klausimus. Net 12 procentų iš visų apskambintų žmonių sutiko dalyvauti! Tai buvo neįtikėtinai geras skaičius. Vaikinai patys tuo įsitikino, kuomet nusiuntė 13,878 Majamyje gyvenančių rinkėjų laiškus, kviečiančius sudalyvauti apklausoje. Atsakė tik apie 100 žmonių arba mažiau nei vienas procentas! Vaikinai bandė susisiekti su M. La Couru, tačiau gavo atsakymą, kad jis keliauja ir atsakys vėliau. Nekantraudami, jie susisiekė su Michaelo kolega, kuris jiems persiuntė apklausos firmos viceprezidento Jasono Petersono laišką, kuriame firmos atstovas siūlosi surengti šią masyvią apklausą ir pasitelkti naują apklausos metodiką. Atrodytų, mįslė tuoj bus įminta, lieka tik paskambinti ir paaiškės kaip susidarė toks netikėtai didelis sutikusiųjų dalyvauti skaičius. Koks gi buvo vaikinų nusivylimas, kai paskambinę į „uSamp“ firmą jie sužinojo, kad toje bendrovėjeniekas nėra girdėjs apie žmogų vardu Jasonas Petersonas. Kitaip tariant, jaunasis ambicingas politinių mokslų studentas sufabrikavo ir laišką.
Paskutinė vinis į „Science“ paskelbto tyrimo karstą buvo atrasta netrukus. Jaunieji tyrėjai pasidomėjo M. La Couro biografija ir pabandė atrasti, kokios gi apklausos duomenis Michaelas panaudojo kaip pradinį savo falsifikacijos tašką. Ir netrukus surado. Tai buvo 2012 metais atlikta milžiniška apklausa (Cooperative Campaign Analysis Project), kurioje buvo paliestas ir homoseksualų bei vienalyčių porų klausimas. Po poros pirmų testų jauniems mokslininkams neliko abejonių – būtent šie duomenys buvo panaudoti meistriškam melo sufabrikavimui.
Joshua su Davidu susisiekė su „Science“ teksto bendraautoriumi prof. D. Greenu, kuris nedelsiant sureagavo ir pareikalavo iš Michaelo ir jo darbo vadovo komentarų. Nesulaukęs jokio atsakymo, profesorius D. Greenas gegužės 19d. paskelbė savo laišką, kuriame prašė „Science“ žurnalo redakcijos atšaukti teksto publikaciją, o Davidas su Joshua paskelbė savo ilgai ruoštą tyrimo ataskaitą. Gegužės 28 diena „Science“ žurnalas oficialiai atšaukė teksto publikaciją ir pašalino tekstą iš bibliografinių duomenų bazių, o žurnalo svetainėje šalia santrumpos galime pamatyti oficialią redaktoriaus reakciją į kilusį skandalą.
Geras klausimas būtų, ką veikė recenzentai ir kodėl kitas bendraautoris nepastebėjo klastos nuo pat pradžių? Dabar, aprimus skandalui, paaiškėjo jauno politinių mokslų atstovo nepamatuotos ambicijos bei noras būti žinomu ir gerbiamu. M. La Couras yra gavęs pakankamai daug apdovanojimų bei dotacijų, tačiau jam to buvo mažai ir jis savo CV pagražino, prirašęs nebūtų apdovanojimų bei išsigalvotų finansavimo šaltinių.
Profesorių D. Greeną papirko M. La Couro užsidegimas ir ambicingumas. Visi, kas dirbo šioje srityje, gerai įsidėmėdavo jauną aktyvų studentą, mokantį bendrauti, visur lakstantį su „iPad'u“, kuriame jis rodė savo rezultatus, turintį aibę įdomių idėjų ir randantį bendrą kalbą su įvairiausiais pašnekovais. Nieko nuostabaus, kad kuomet Michaelas pasiteiravo apie galimybę atlikti šį įdomų tyrimą, jis susilaukė palaikymo iš garbaus profesoriaus, kuris rado jaunam studentui kontaktą universitete, padėsiantį su tyrimais ir vadovausiantį darbui. Tačiau niekas negalėjo įtarti, kad šis jaunas žmogus pasuks „tamsos“ keliu ir sufalsifikuos savo darbo rezultatus.
Kaip matome, mokslu būna manipuliuojama ne tik dėl ideologinių ar finansinių sumetimų, o paprasčiausiai dėl žmogiškųjų ambicijų ir asmeninių interesų. Belieka tik pasidžiaugti, jog viešai prieinami moksliniai duomenys suteikia progą kitiems jauniems mokslininkams aptikti tokius liūdnus atvejus ir viešai nuplauti gėdingą dėmę.