Higgso bozonas yra subatominė dalelė, kuri teoriškai yra viena iš fundamentaliausių Visatos sudėtinių dalių. Tačiau eksperimentiškai kol kas ji dar nėra aptikta, rašo telegraph.co.uk.
Mokslininkai šios kol kas tik teoriškai standartinio fizikos modelio nusakytos dalelės egzistavimą mano esant paaiškinimu iš kur kitos dalelės įgyja masę.
Teorijos byloja, kad po Didžiojo sprogimo susiformavo neregima jėga, vadinama Higgso lauku,o kartu atsirado ir su šiuo lauku siejama dalelė, vadinama Higgso bozonu. Šis laukas suteikia masę kitoms fundamentalioms dalelėms.
Dėl ko tai yra svarbu?
Tai, kaip Higgso laukas suteikia masę visoms dalelėms Visatoje, buvo palyginta su judėjimo apsunkinimu, juntamu brendant per vandenį.
Jeigu dalelės neturėtų šios masės – kuri iš esmės vertintina kaip objekto pasipriešinimas jo greičio pasikeitimui – tuomet jos kosmosu lakstytų šviesos greičiu.
Kokia šios idėjos kilmė?
1964 metais idėją pasiūlė šešių fizikų grupė, kurioje buvo ir Edinburgo (Jungtinė Karalystė) gyventojas Peteris Higgsas. Ši idėja pateikta kaip masės savybės paaiškinimas.
Dalelės teorinis egzistavimas iš esmės užpildo Standartinio modelio, paaiškinančio kaip veikia Visata, spragą.
Tačiau, skirtingai nei kitos fundamentalios kosmosą sudarančios dalelės, iki šiol Higgso bozonas nebuvo stebėtas eksperimentiškai.
Kaip jo ieškoma?
Didysis hadronų greitintuvas yra pats galingiausias žmogaus kada nors sukurtas dalelių greitintuvas, kurio paskirtis – beveik iki šviesos greičio pagreitinti priešpriešinius protonų srautus ir sukelti jų susidūrimą, kurio metu susidaro kitos dalelės.
Nuo 1989 iki 2000 metų toje pačioje CERN laboratorijoje buvo naudojamas kitas greitintuvas – LEP. Šiemet JAV išjungtas kitas dalelių greitintuvas - „Tevatron“.
Eksperimentų duomenys yra vis dar analizuojami ir gali pasirodyti esą naudingi beieškant bozono, mano fizikai.
Kada mokslininkai žinos, kad aptiko bozoną?
Jeigu per milijardus susidūrimų LHC greitintuve susidarys Higgso bozonas, prognozuojama, kad jis bus nestabilus ir skils į stabilesnes mažesnės masės daleles.
Fizikai turėtų analizuoti šiuos skilimo produktus ir iš analizės rezultatų spręsti apie „dieviškosios dalelės“ egzistavimą.
Užuominų apie Higgso dalelės egzistavimą pateiktų smailė jų grafikuose.
Tačiau apie Higgso dalelės atradimą negalima skelbti tol, kol nebus parodyta, jog tikimybė, kad ši smailė yra tiesiog statistinė klaida, yra mažesnė nei vienas iš milijono.
Ką mums reikš šis atradimas ar jo nebuvimas?
Jeigu Higgso bozonas bus atrastas būtent tokiu pavidalu, kokį jam prognozuoja teorija, tai būtų tam tikras nusivylimas – mat fizikai tikisi, kad LHC eksperimentai praplės jų žinias apie Visatos sandarą.
Kita vertus, ateityje, jeigu tyrimais neabejotinai bus parodyta, kad bozonas neegzistuoja, tektų perrašyti standartinį modelį, kas iš esmės sukeltų mūsų suvokimo apie Visatą revoliuciją.
