Tačiau kaip kosmose susidaro tokie dideli junginiai? Dabar mokslininkai mano radę atsakymą: tai vyksta specifinėse vietose protoplanetiniuose diskuose. Jų sukurtas modelis remiasi dviem jau seniau žinomais komponentais: dulkių bei ledo aglomeracija bei energinga jaunos žvaigždės spinduliuote.
Dulkės ir ledas kaupiasi regionuose arti protoplanetinio disko vidurio plokštumos; ten prasideda didesnių objektų augimas, galiausiai atvesiantis prie planetų. Energinga žvaigždės spinduliuotė gali paskatinti įvairias chemines reakcijas ledo mantijose, kurios susidaro aplink tarpžvaigždines dulkes.
Reakcijų metu daugybė skirtingų molekulių, prikibusių prie dulkės, gali susijungti į makromolekulę. Pasitelkę skaitmeninį modelį, tyrėjai parodė, kad ledu aptrauktos dulkės iš kaupimosi vietų dažnai pakyla aukštyn, kone iki disko paviršiaus.
Ten spinduliuotės intensyvumas pakankamai aukštas, kad reakcijos prasidėtų daug greičiau, nei ledas spėja išgaruoti. Tyrimo autorių teigimu, net 4 proc. viso ledo, esančio protoplanetiniame diske, gali pavirsti makromolekulėmis vos per keletą dešimtmečių. Pakilęs į disko paviršių ledas ten ilgai neužsilieka ir vėliau vėl nuskęsta gilyn, kur gali prisijungti prie besiformuojančių chondritų.
Taip makromolekulės apsaugomos nuo tolesnių ardančių veiksnių – tos pačios spinduliuotės, galingų smūgių ir panašių – ir išlieka ilgą laiką bei galiausiai prisijungia prie planetų. Šis atradimas padės geriau įvertinti, kokių žvaigždžių sistemose verta ieškoti gyvybės: ten, kur makromolekulių formavimasis ne toks efektyvus, gyvybei užsimegzti irgi būtų sunkiau, nei Saulės sistemoje.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.