Antarktida dažnai vaizduojama kaip tuščia ir bevaisė dykynė, kurioje karaliauja ledas ir sniegas – ji laikoma viena nesvetingiausių Žemės vietovių. Tačiau mokslininkų komanda po užšalusiu žemynu neseniai aptiko gausybę gyvybės apraiškų – tai liudija šių ekstremofilais vadinamų organizmų ištvermę.
Gyvybė buvo aptikta maždaug 200 metrų po šelfiniu Ekströmo ledynu dviejų laipsnių šalčio temperatūros vandenyje ir visiškoje tamsoje. Buvo aptiktos 77 skirtingos samangyvių rūšys (bryozoa ir kirminų) rūšys – tikras įvairiausių būtybių gausybės ragas. Atradimas pakeitė mokslininkų požiūrį į šią ekstremalią povandeninę aplinką. Komandos tyrimas buvo paskelbtas moksliniame žurnale „Current Biology“.
„Tai smarkiai padidino žinomų rūšių šioje menkiau ištyrinėtoje buveinėje skaičių“, – pažymi jūrų ekologas Davidas Barnesas iš „British Antarctic Survey“. Nors kai kurie gyvūnai jau buvo aptikti kitose Antarktidos vietovėse, tokia neįprasta gyvybės formų buveinė randama pirmą kartą. „Tai mums gali suteikti užuominų apie tai, kaip gyvybei arktinėse jūrose pavyko išgyventi ledynų susidarymo laikotarpį“, – pridūrė D. Barnesas.
Tokią aplinką pasiekti sudėtinga – ji yra po šimtais metrų storo ledo. Siekdama išsiaiškinti, kas iš tiesų gyvena po šiuo ledu, mokslininkų komanda lede išgręžė skylę, pasitelkdama specialų karšto vandens gręžtuvą. Tada komanda į gręžinį sumetė kameras. Mokslininkai taip pat radiokarboninio datavimo būdu nustatė kai kurių jų aptiktų samangyvių ir dvigeldžių amžių, tokiu būdu siekdami įvertinti, kiek ilgai jie ten buvo, pasakoja gizmodo.com.
„Šių jūros dugno gyvūnų negyvų fragmentų karboninis datavimas svyravo nuo dabartinių laikų iki 5 800 metų, – „British Antarctic Survey“ paskelbtame straipsnyje pasakoja Brėmerhafene (Vokietijoje) esančio Alfredo Wegenerio instituto geologas Gerhardas Kuhnas, vienas tyrimo autorių. – Tad, nepaisant to, kad ši vieta yra įsikūrusi už 3–9 kilometrų nuo artimiausio atviro vandens, gyvybės oazė po šelfiniu ledynu galėjo nepertraukiamai egzistuoti beveik šešis tūkstančius metų.“
Gyvybės tvirtumas ir atkaklumas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis yra įspūdingas. Kai kuriuose regionuose po Antarktidos ledu egzistuoja gyvybė, nepaisant to, kad tūkstantmečius ten karaliauja visiška tamsa. Kai kurie mikrobai išgyvena ant susmulkintų pamatinių uolienų, nusėdančių ir virstančių po žemynu esančiomis nuosėdomis. Tačiau didesniems organizmams taip pat pavyksta išlikti neįsivaizduojamai sudėtingomis sąlygomis.
Kita biologų komanda kilometro gylyje po Antarktidos ledo sluoksniu aptiko pinčių. Šį atradimą vienas iš mokslininkų prilygino „atogrąžų miško lopinėlio aptikimui vidury Sacharos dykumos“. Nors pastarasis mokslininkų komandos atradimas nebuvo taip giliai, jis vis vien išplečia buveinių, kuriuose, kaip žinoma, išsilaiko gyvybė, skaičių.
„Iš šios neįprastos (ir gana didelės) buveinės galime sužinoti daugybę dalykų, – dėsto D. Barnesas. – Daugelis arktinių rūšių gali išgyventi turėdamos gerokai mažesnį maisto kiekį, nei buvo manyta, tad, nors arktinių vandenynų paviršius šyla, šios rūšys gali pajėgti išgyventi gilesniuose vandenyse, kuriuose maisto kiekis yra skurdus.“
Nepaisant to, kokia neprieinama yra ši buveinė, ji visgi kinta drauge su visa likusia planeta. Dėl klimato pokyčių šylant planetai ir spartėjant Antarktidos šelfinių ledynų griūčiai, šios visiškoje tamsoje esančios vidinės buveinės netrukus gali susidurti su atviru vandenynu ar būti pakeistos kitais būdais. Netgi jei šie pokyčiai kai kurias vietas galėtų paversti laimingesniais namais fotosintezę atliekantiems sutvėrimams, kurie gali pasinaudoti saulės spinduliais, unikalios aplinkos, kokia šiuo metu egzistuoja po Ekströmo šelfiniu ledynu, nebeliks.
Kol kas ištyrinėta yra tik maždaug vienas kvadratinis metras iš 1,6 mln. kvadratinių kilometrų ploto buveinės. Tai skatina baimę, kad dalis po Antarktidos žemynu esančios biologinės įvairovės gali išnykti nė neatrasta. „Tai, kad viena iš mažiausiai žinomų, užsislėpusių ir unikalių Žemės buveinių gali būti prarasta amžiams mums apie tai dar net nesužinojus, yra didžiulė tragedija, – neabejoja D. Barnesas. – Tikėtina, kad ten glūdi daug žmonėms svarbių atsakymų į klausimus, kaip veikia mūsų planeta.“
