Vėžys tykoja ir puola negailestingai, žiauriau nei tuberkuliozė ar ŽIV ir neprašo garbės, kuria šlovinamas karūnuotasis virusas. Vėžio šaltinis yra antropocenas – žmogaus sukurtas pasaulis, jo paviršius: naujoji materija, kuri iškreipia ir žaloja senąsias gyvybės formas.
Terminas antropocenas, bent taip, kaip jį vartoja Nobelio premijos laureatas Paulius J. Crutzenas, kalba apie žmonijos keičiamą medžiagiškumą, geologiją, Žemės tapsmą ir tik netiesiogiai apie globalizaciją, nors abu yra susiję.
Vienas iš jo išskiriamų antropoceno ženklų yra masinis gyvūnų rūšių išmirimas dėl žmogaus veiklos. Filosofė S. Raffnsøe svarstydama antropoceno problemą prisimena gyvūnų teismų praktiką, kai šie buvo kaltinami arba ginami Viduramžių teismuose ir sieja šį palikimą su dabartinėmis gyvūnų teisių praktikomis. Iš tiesų, niekas miestuose perinčių paukščių vardu neapskundžia teismui miestų tarybų ar administratorių, merų dėl medžių išpjovimo ir atsodinimo netinkamais perėti žemaūgiais medeliais, niekas nepaduoda ežių ir lapių vardu susisiekimo ministerijos atitinkamoms institucijoms dėl jų judėjimo diskriminacijos, nesudarant pakankamai sąlygų saugiai kirsti kelius. Apie vabalų teises apskritai nekalbama. Todėl ir legendiniai šikšnosparniai: Kinijoje įsivaizduojama, kad kiekvienas gali gaudyti ir žudyti laukinius žvėris.
Celofaninė, celiuliozinė... planeta daugina ne tik vėžį. Kitas jos kūrinys yra alergijos – kasdieninis mūsų palydovas. Tik kas kam alergiškas? Ar mūsų kūnas, persunktas pavojingų pesticidų, celiuliozių ir E priedų: dažiklių, konservantų, antioksidantų, tirštiklių, emulsiklių, stabilizatorių, antibiotikų yra alergiškas pasauliui? Bitei, gėlei, žolei? Ar šis pasaulis mus atmeta kaip kenksmingą, nors ir sterilią, todėl ir nuodingą, nuosėdą?
Mano teiginys yra kitoks: gyvasis pasaulis yra alergiškas konservantų paveiktam žmogaus kūnui ir atmeta jį, priešinasi iš paskutiniųjų šiam nuodui. O mes gelbėjamės nuo COVID-19 šaukdami, kad reikia dar daugiau sterilumo. Reikalaujame dar daugiau lateksinių, vinilinių, nitrilinių, polietileninių pirštinių, dar įmantresnių plastikinių skydelių su gumom ir be jų, visokiausių plastmasinių purkštuvų ir dezinfekcinio skysčio, o po to dar plauti ir plauti rankas, galvas, odą įvairiais muilais – stipriname vėžio ir alergijos planetą. Visą šį mūsų apsauginį nuo pandemijos apdarą metame ant žalių vejų, pamiškėse ir ežero bei jūros dugne.
Tai nauji, COVID inkliuzai į antropoceną – į celofaninį žemės paviršių, į naująją materiją, kur išlieka tik stipriausi virusai ir bakterijos. Išsigelbėsime nuo pandemijos dar truputį išplėsdami vėžininkų, alergijos ir depresyvių žmonių planetą. Depresija tik iš dalies kyla dėl antropoceno (kiek mūsų maistas, oras, medžiagos, pavyzdžiui, alkoholis, veikia depresijos plitimą): ji kyla dėl su mūsų gyvenimo būdu susijusios socialinės atskirties, kai tu, kaip asmenybė, tampi nereikalingas ir suvoki, kad gyvenimo prasmės nebeliko.
Antropoceno simboliai yra pramonės atliekų ir kasdienių šiukšlių kalnai, net salos, užteršta tundra ir dykumos, radiacinių ir pavojingų cheminių atliektų laidojimo vietos. Jis yra mūsų kūnas, mūsų oda. Jis skverbiasi į visas ląsteles, mūsų smegenis, virsta plastikiniu jautrumu, lateksiniu mąstymu. Sterilaus pasaulio suvokimo vedini pareigūnai įsako kirsti medžius miestuose, manydami, kad jie kelia pavojų, per aukšti, šakos per didelės, o žolė irgi pavojinga, ten veisiasi visokie vabalai. Todėl geriausia yra viską iškloti plytelėmis, užasfaltuoti, užpilti smala, nutiesti daugiau greitkelių ir pastatyti oro uostų. Alerginė ir depresinė vėžininkų planeta išsiplės.
Vėžys ilgai sėlina ir smogia, kai esi nepasiruošęs. Jis plinta kartu su antropoceno sluoksniu, kuris tarsi storais dirbtiniais riebalais užtepa visą gyvenimą. Vėžys yra netinkamas Sveikatos ministerijai ar Vyriausybei plėtojant ryšius su visuomene. Juk jo sustabdymui reikia pernelyg daug ko iš valstybės: kitokios, visai kitokios vartojimo kultūros, kitokių parduotuvių ir pakuočių, kitokios higienos sampratos, kitokio žemės ūkio ir gyvenimo būdo. Reikia atkurti gyvenimą, kur vėl rastume pieną, kuris sugenda per parą, duoną, kuri sužievėja per pora dienų, mėsos produktus, kuriuose nėra jokio skonio stipriklio, reikia grąžinti batų ir drabužių remonto įmones ir atsisakyti pirkti vis naujus drabužius, rankines, reikia sustabdyti taršų progresą, nes jis veda į augančią vėžininkų planetą ir GMO neišvengiamybę.
Vėžys egzistuoja panašiai kaip GMO – genetiškai modifikuoti organizmai. Vėžinės ląstelės yra ilgaamžės ir savo „nemirtingumu“ yra pranašesnės už žmogiškąsias, įprastines, mirštančias, todėl jas ir naikina, nužudydamos ir patį organizmą. GMO pažadas – pakoregavus genetiką, pomidorai bus kaip arbūzai, javų nepuls ligos, broileriai bus dar didesni ir greičiau augs. Galiausiai, būsime pataisyti ir mes. Tik šiame GMO vėžininkų pasaulyje senajam žmogui vietos liks dar mažiau. Štai kodėl kovojame prieš GMO, kaip dar vieną žingsnį plečiant vėžininkų, alergijos ir depresijos planetą.
Tarp daugybės romanų ir apmąstymų apie vėžį išskirsiu du A. Solženycino „Vėžininkų korpusas“ ir J. L. Picoult „Mano sesers globėjas“. 1963-1966 metais Solženycinas parašė romaną apie pokario tremties metus ir apie vėžiu susirgusių asmenų gyvenimą viename ligoninės korpuse. Puiki knyga, kur skaitome, kaip vėžininkai išplėšiami iš gyvenimo, blogo ar gero, kaip jie praranda skirtumus, bet ne todėl, kad įgyja vienodas galimybes. Priešingai, jie vienodai netenka galimybių: ir partijos nomenklaturščikas, ir Gulago kalinys. Vienam nuopuolis didesnis, kitam – mažas. Tačiau nei vienas jų nenori likti pasaulyje be galimybių. Vėžininkų korpusas yra LYGIŲ NEGALIMYBIŲ būklė ir tvarka, kur visi tampa chemijos poveikio objektais.
Suobjektinti žmonės laipsniškai netenka gyvenimo prasmės, ji sunaikinama juos vėl ir vėl sterelizuojant: nuodais, radiacija, chirurginėmis operacijomis, mažiausiai dėmesio skiriant depresijai ar teisei.
Picoult romanas „Mano sesers globėjas“ radikaliai išplečia priverstinių, represinių negalimybių temą, parodydamas, kaip vienos sesers liga, dėl tėvų noro aukotis ir aukoti, atima gyvenimą ir galimybes iš kitos, ją gelbėjančios sesers. Taip antropocenas vėžininkų korpusą laipsniškai paverčia socialiniais santykiais, visų negyjančia žaizda ir, galiausiai, vėžininkų planeta, kur skatinamos, puoselėjamos, pateisinamos LYGIŲ NEGALIMYBIŲ praktikos. COVID-19 tik menkai, bet prisideda prie šios LYGIŲ NEGALIMYBIŲ plėtros.
Kokios gi yra išeitys? Filosofija sako: įgalinkime posthumanistinį ekologinį, kritinį mąstymą, suteikime galimybę gamtai apsiginti per įstatymus, išplečiant gyvosios gamtos teises ir galimybes. Žmogus nėra nei planetos, nei vienas kito savininkas. Tačiau jau nebėra ir paprastas gyventojas: jo tikslas sumažinti savo įtaką gamtai aktyviomis ir protingomis savęs šalinimo priemonėmis. Jei norite, tai reiškia diktatoriui apriboti savo galią ir labai smarkiai bei išrankiai. Tai reiškia ne tik saugoti žalumą, bet ir pasirūpinti visa gamtine įvairove: nuo vabalų iki paukščių. Dauguma mokslininkų, aktyvistų ir poetų žino, ką daryti. Dauguma supranta, kad kažkaip reikia keisti gyvenimo ir vartojimo būdus: mažinti CO2 emisiją ir masinį keliavimą aplink pasaulį, riboti turizmo kuriamą Niekį; skatinti antrinio perdirbimo ir remonto pramonę, ekologinius ūkius, palaikyti nuotolines studijas, didinti konservantų kontrolę ir kancerogenų ribojimą, investuojant į sveiką mitybą, parkus, dviračių takus, mažinant socialinę apatiją ir susvetimėjimą, remiant lygių galimybių iniciatyvas ir ginant gyvūnų ir gamtos teises bei, kas be ko, skatinant prasmingą komunikaciją, kuri negalima be humanistikos: literatūros, teatro, filosofijos.
