Į Žemę pataikęs asteroidas būtų globalinė problema, reikalaujanti kompleksinio ir koordinuoto atsako, tvirtina ekspertai. Tautoms reikėtų ne tik į šalį atidėti skirtumus, nesutarimus ir pradėti dirbti drauge – kai kurioms valstybėms tektų rizikuoti savo piliečių gerove vardan planetos gerovės, sutinkant leisti kosminiam akmeniui dėl jo trajektorijos pakeitimo nukristi ne į numatytą smūgio vietą, o kitur.
„Egzistuoja milijonas geopolitinių klausimų, kurie yra labai, labai, labai sunkūs“, - pabrėžia nepelno organizacijos „B612 Foundation“, įsteigtos apsaugoti Žemę nuo asteroidų smūgių, vienas iš įkūrėjų ir vadovų Rusty Schweickartas.
Kosminė šaudykla
Žemė skrieja aplink Saulę erdve, kurią galima pavadinti kosmine šaudykla: čia tuo pat metu sunkiai suvokiamu greičiu skrieja milijonai kulkų ir sviedinių, galinčių pakenkti Žemei ir jos gyventojams. Apie šį pavojų pasauliui priminė vasario 15 d. įvykiai Čeliabinsko srityje. Tądien 17 metrų skersmens kosminė uoliena be jokio perspėjimo sudegė virš Čeliabinsko miesto, o jo sukelta smūginė banga apgadino tūkstančius pastatų ir sužeidė 1,2 tūkst. gyventojų. Po kelių valandų tą pačią dieną vos 27 700 km atstumu nuo Žemės paviršiaus praskriejo 40 metrų skersmens asteroidas 2012 DA14.
Nors astronomai žino 95 proc. iš 980 Žemei grėsmę keliančių 1 km ir didesnio skersmens asteroidų orbitas (tokio dydžio luisto pakaktų žmonijos civilizacijos sunaikinimui), ten aukštai skrieja galybė mažesnių, tačiau ne mažiau pavojingų dar neatrastų kosminių užtaisų.
Tyrėjai yra užregistravę mažiau nei 30 proc. arti Žemės praskriejančių ne mažesnių nei 100 metrų skersmens asteroidų, kurie smogę į Žemę viską sunaikintų teritorijoje, dydžiu prilygstančioje kuriai nors iš JAV valstijų. O ne mažesnių nei 40 metrų asteroidų astronomai yra atradę mažiau nei 1 proc. Tokio dydžio "akmenukas" išguldytų bet kurį didmiestį.
Iš viso asteroidų kataloguose iki šios dienos yra užregistruota tik apie 9,7 tūkst. arti Žemės praskriejančių asteroidų, nors jų Saulės sistemoje – milijonai. Anksčiau ar vėliau, kažkas nemenko atskries iš kosmoso ir tikrai sudrebins Žemę, tvirtina ekspertai. Klausimas tik „Kada?“ (jokiu būdu ne „Ar?“).
Kaip atremti asteroidą?
Visų galimų būdų nustumti asteroidą iš jo orbitos nebevardysime. Organizacija „B612 Foundation“ teigia, kad iki susidūrimo likus pakankamai laiko, reikėtų mažiausiai dviejų koordinuotų kosminių misijų. Pirmoji – į asteroidą nuskraidinti kinetinį užtaisą, kuris išmuštų uolieną iš kurso. Antroji – į kosmosą paleisti „gravitacinį traktorių“, t.y., zondą, kuris skrietų greta kosminės uolienos ir savo gravitacija lėtai, bet po truputį iškreiptų asteroido trajektoriją taip, kad jis praskrietų pro šalį.
„Gravitacinio traktoriaus atveju visados reikės veikti taip, kad asteroido orbitos iškreivinimas nesibaigtų tuo, jog akmuo į Žemę sugrįžtų kada nors vėliau,“ – portalui „Space.com“ dėstė R. Schweickartas.
Šis modelis galėtų nukreipti daugiau kaip 98 proc. visų galimų susidūrimų, rašoma 2008 m. pranešime „Asteroidų grėsmės: kvietimas globaliniam atsakui“ („Asteroid Threats: A Call for Global Response“). Pranešimą rengė Tarptautinė kosmoso tyrinėtojų asteroidų ir jų grėsmės mažinimo klausimais asociacija (Association of Space Explorers' International Panel on Asteroid Threat Mitigation), kuriai vadovavo tas pats R. Schweickartas.
Kita strategija – branduolinis smūgis į asteroidą ir jo susprogdinimas. Toks „vaistas“ tiktų luistams, ne mažesniems nei 400 metrų skersmens ir tiems, kurie būtų pastebėti iki susidūrimo likus mažai laiko. Tiesa, tikimasi, kad tokie klastūnai iš kosmoso užklumpa ne dažniau nei sykį per 100 tūkst. metų.
Politiniai barjerai
Žmonija jau yra pademonstravusi pirmojo modelio (kinetinis smūgis į šoną ir gravitacinio traktoriaus poveikis) efektyvumą. Pvz., 2005 m. NASA į kometą Tempel 1 smogė zondu – kad ištirtų ledinio kūno sudėtį. Į pasimatymus su asteroidais yra skridę ir kiti zondai (NASA – „Dawn“, japonų – „Hayabusa“).
„Tačiau didžiausi iššūkiai atremiant asteroido ataką bus ne techniniai, o politiniai, įsitikinęs R. Schweickartas. – O galimai didžiausia kliūtis – visoms pasaulio šalims vieningai sutarti, į kurią pusę nustumti asteroidą.“
Kiekvienas asteroidas, kurio orbita kelia grėsmę Žemei, skrieja tam tikru „rizikos koridoriumi“ – tai yra galimų smūgio vietų linija, kuri juosia maždaug 180 laipsnių planetos paviršiaus. Tos linijos plotis – tik apie 10 km. Nukreipimo misijos metu didelių pokyčių asteroido orbitai padarytų nepavyks – švelniai pristabdant arba švelniai pagreitinant pastūmėti asteroidą "rizikos koridoriuje" šiek tiek į kairę arba į dešinę.
Didžiausia siekiamybė, žinoma, asteroidą patraukti taip, kad Žemės jis apskritai nekliudytų. Tačiau apsprendžiant kaip konkrečiai tai pasiekti – stumti į dešinę ar į kairę, pristabdyti asteroidą ar jį pagreitinti – bus keblu. Ir bet koks sprendimas vienoms valstybėms reikš didesnę grėsmę nei kitoms, tvirtina R. Schweickartas.
„Jei pradėsite nukreipimo misiją ir kažkas įvyks ne taip, tada liks vienintelė išeitis – stumtelėti asteroidą 10 km „rizikos koridoriaus“ ribose, - dėsto R. Schweickartas. – O čia iškyla pavojus tiems žmonėms, kuriems iki nukreipimo operacijos pradžios šis pavojus negrėsė. Tai – tik viena iš be galo painių geopolitinių problemų.“
„Kas tos operacijos imsis? Kas už ją mokęs? Ant kieno pečių kris atsakomybė? – vardija R. Schweickartas. – Kaip bus priimtas bendras (globalinis) sutarimas? Mėginsime 40 metrų objektą nustumti ar geriau evakuosime smūgio vietą (ar visą „rizikos koridorių“)? Kas priims tokį sprendimą? Kas padengs evakuacijos išlaidas? Visi, nes visi kolektyviai priėmėme tokį sprendimą? Ar tik tie nelaimėliai, kuriems nepasisekė, kurie turės evakuotis?“
Reikia pradėti nuo sniego gniūžtės
R. Schweickartas ir daugelis jo kolegų mano, kad yra prasminga įsteigti tarptautinę bendriją, kuri spręstų asteroidų grėsmės klausimus ir reikalus koordinuotų taip, kad pasaulio valstybės smūgio numatymo ir katastrofos prevencijos darbus galėtų dirbti vieningai.
Kosmoso tyrėjų asociacija (Association of Space Explorers, ASE) – grupė astronautų ir kosmonautų veteranų – tam tikras tokio projekto gaires išdėstė dar 2008 m. ir taip ragino Jungtines Tautas moderuoti trijų etapų programą, kurią sudaro: 1) tarptautinis asteroidų aptikimo ir įspėjimo tinklas; 2) misijos planavimo grupė, kuri įvertintų asteroido nukreipimo galimybes; 3) misijos įgyvendinimo institucija, kurios užduotis – plėtoti strategijas ir gaires, kurios reprezentuotų tarptautinę valią reaguoti į globalinės katastrofos grėsmę.
