Genų mutacija sumažina miego poreikį

Kai kurios musės su mutavusiu genetiniu kodu gali miegoti apie tris kartus trumpiau nei jų giminaitės. Kad miego poreikis sutrumpėtų, pakanka tik vieno geno mutacijos. Šis atradimas yra svarbus, nes jis leidžia manyti, jog organizmo reikalaujamo miego kiekį iš esmės kontroliuoja vienas genas, o tai gali būti naudinga tiriant ir žmogaus miego poreikį, sakė Viskonsino universiteto (JAV) mokslininkė Chiara Cirelli. „Tai ne šiaip kažkokios muselės genas. Tai genas, turintis homologų žinduoliuose ir žmonėse“.

Stebėtina, bet paprasčiausių vaisinių muselių - Drosophila melanogaster – miego savybės labai panašios į žinduolių miegą. Joms taip pat pasireiškia veiklos sutrikimai esant miego trūkumui. C.Cirelli vadovaujama mokslininkų grupė labai ilgai aiškinosi, kaip kiekvieno iš 14 000 vaisinės muselės genų mutacijos gali paveikti jų miegą.

Išsiaiškinta, kad „minimiegalėmis“ pavadintų muselių organizme buvo tam tikras vieno geno variantas. Šioms muselėms per dieną reikėjo tik 3-4 valandų miego, lyginant su 10-12 valandų, kurių reikia jų giminaitėms išsimiegoti.

Tačiau, nepaisant gerokai trumpesnio miego, „minimiegalės“ jautėsi kuo puikiausiai. Jos geriau jautėsi ir tada, kai negaudavo išsimiegoti – „minimiegalių“ pabėgimo refleksas buvo beveik toks pats greitas praėjus ir 24 valandoms be miego, tuo tarpu paprastos neišsimiegojusios musės į bandymą jas pagauti reagavo kur kas lėčiau.

Mutavęs „minimiegalių“ genas vadinamas „Shaker“. Jis koduoja baltymą, suformuojantį dalį nervinių ląstelių joninio kanalo. Tas pats baltymas yra ir žinduoliuose, o taip pat netrūksta informacijos apie žmones, kurie, atrodo, vos po kelių valandų miego jaučiasi taip, kaip kiti miegoję visą naktį.

Išsiaiškinus, kokiu būdu veikia šis baltymas, mokslininkai galės ieškoti būdų padėti žmonėms, negalintiems ilgai miegoti, išlaikyti budrumą. Tiesa, buvimas „minimiegalėmis“ musėms teikė ne tik privalumą. Jos gyveno apie 30 proc. trumpiau nei kitos muselės.