Naujas tyrimas analizavo šimtus laisvai Černobylio branduolinės jėgainės griuvėsiuose karaliaujančių šunų: mokslininkai nustatė, kad radiacija labai pakeitė jų genetiką. Tai reiškia, kad Černobylio šunys ypatingi ir skiriasi nuo kitų, skelbia iflscience.com.
Po 1986 metų balandžio 26 dieną įvykusios Černobylio branduolinės katastrofos palikti namus buvo priversti aplinkinėse vietovėse ir Pripetės mieste gyvenę žmonės, tokių buvo virš 120 tūkst. Jie paliko ne tik namus: daug kas išsižadėjo ir savo keturkojų, kurie sugebėjo išlikti. Dabar radiacija užterštoje teritorijoje aplink jėgainę gyvena nemenka šunų populiacija.
Šį tyrimą atlikę specialistai pabandė daugiau sužinoti apie kiekvieną dieną su radiacine tarša susiduriančius Černobylio šunis.
2017–2019 metais ekspertai ėmė ten gyvenančių beglobių keturkojų kraujo mėginių. Buvo atlikta 302 šunų, gyvenančių pačioje branduolinėje jėgainėje, genetinė analizė bei ištirti ir 15–45 kilometrų atstumu nuo tos vietos gyvenantys šunys.
Vien pažiūrėjus į netoliese Černobylio gyvenančių šunų DNR tapo aišku, kad genetiškai jie nuo kitur pasaulyje gyvenančių šunų skiriasi. Mokslininkai teigia, kad tai iš kartos į kartą užsitęsusios radiacinės pažaidos rezultatas.
Iš viso naujausio tyrimo metu nustatyta, kad šioje populiacijoje egzistuoja 15 sudėtingų šeimų struktūrų, kurios, lyginant su kitais šunimis, yra iš tiesų unikalios. Taip pat akivaizdu, kad šunys labai mobilūs ir laisvai dauginasi.
„Manau, kad šiuo atveju įdomiausia tai, kad mums pavyko identifikuoti šalia branduolinio reaktoriaus gyvenančius šunis. Ir vien pagal jų DNR profilį galime pasakyti, kas tie šunys. Manau, kad neįtikėtina, jog šiems gyvūnams pavyko išgyventi tokiomis kenksmingomis sąlygomis, tai byloja didžiulį šunų kaip gyvūnų atsparumą“, – sako viena iš tyrimo autorių, NIH Valstybinio žmogaus genomo tyrimų instituto genetikė Elaine Ostrander.
„Taip pat pavyko nustatyti, kad draudžiamojoje zonoje gyvenantys šunys greičiausiai yra palikuonys naminių gyvūnų, kurie iškart po sprogimo paliko namus. Matome tų šunelių istoriją, atsikartojančią šiandien draudžiamojoje zonose gyvenančiuose šunyse“, – paaiškina E. Ostrander.
Remiantis naujausiais skaičiavimais, Černobylio apylinkėse gali gyventi iki 800 pusiau laukinių šunų, taip pat ir itin užterštose vietovėse, pavyzdžiui, aplink vadinamąją Černobylio arką.
Šunys laikomi pusiau laukiniais, nes vis tiek susiduria ir su žmonėmis. Juos maitina darbuotojai ir mokslininkai, kartais apžiūrėti atvyksta veterinarai, kurie šunis skiepija ir sprendžia kylančias sveikatos problemas.
Dabar gauti duomenys leidžia patikimai atskirti skirtingas Černobylio šunų populiacijas, tad mokslininkai viliasi išsiaiškinti, ar genetiniai skirtumai kažkaip lemia jų sveikatos būklę, išvaizdą ir elgseną. Taip pat viliamasi sužinoti daugiau ir apie genų mutacijas, padėjusias gyvūnams išgyventi radiacijos akivaizdoje, sako ekspertai.
„Idealiu atveju norėtume nustatyti variantus, kuriuos DNR įgijo per tas penkioliką kartų nuo katastrofos, nes jie padėjo išgyventi tiek didelės, tiek mažos radiacijos aplinkoje“, – paaiškina E. Ostrander.
Nors žengti dar tik pirmieji žingsniai, mokslininkai labai džiaugiasi galimybe atlikti tokią išsamią genetinę šunų analizę.
„Kitas šio tyrimo etapas bus viso genomo ir jo architektūros analizė. Vėlgi sunku žodžiais nusakyti, kokios svarbos tai darbas. Anksčiau galėjome tokius tyrimus vykdyti tik su žmonėmis ir laboratorijos gyvūnais, o dabar technologiją galima pritaikyti bet kuriai sistemai“, – pridūrė Pietų Kalifornijos universiteto Biologijos mokslų profesorius ir vienas iš tyrimo autorių Tomas Mousseau.
Tyrimas paskelbtas žurnale Science.
