Anot A. Kulbio, tai nedažnas, bet ir ne retas voras, jį galime sutikti besimaudydami ežeruose ar pakrantėse šalia žaliuojančių augalų: „Dažnai jis primena gyvsidabrio lašą, vadinamas sidabriuku, nes turi šiek tiek sidabro spalvos. Jo kūnas yra padengtas aksominiais plaukeliais.“
Šis voras taip pat stato oro pilis – varpus, kuriuose vėliau ir gyvena, aiškina A. Kulbis: „Tai vienintelis voras, kuriam po vandeniu būtų beprasmiška regzti didelius tinklus. (...) Sausumoje jis negyvena, nes visą laiką praleidžia po vandeniu, nors kvėpuoja deguonimi. Jis iškyla į paviršių ir iš ten atsineša oro burbuliukus, perkelia juos į varpą, esantį po vandeniu, tokiu būdu ten kaupia oro atsargas.“
„Kitaip nei kiti vorai, vandeniniai sidabriukai po dauginimosi savo patinėlių nesuėda, jie net gali ir toliau kartu gyventi viename oro varpe“, – sako A. Kulbis.
Plačiau – laidos įraše.