Daugiausiai visuomenės dėmesio traukia Hubble teleskopas, kuris nesenai atšventė savo 25 metų jubiliejų. Nesunku suprasti kodėl: spalvingi, užburiantys ir magiški Visatos vaizdai negali nežavėti žmogaus akies, nežiūrint net į tai, kad NASA mums visiems tose nuotraukose truputėlį meluoja. Tačiau mes nepagrįstai pamirštami kitus įspūdingus ir žadą atimančius milžinus – radioteleskopus. Viename iš jų, šalia Efelsbergo miestelio Šiaurės Reino-Vestfalijoje esančiame 100 metrų skersmens radioteleskope, man teko apsilankyti. Apie tai ir norėčiau Jums papasakoti…
Vokietijoje aš atsiradau Aleksandro fon Humboldto draugijos dėka. Mano projektas laimėjo konkurse, kuriame keturi penktadaliai pateikiamų paraiškų yra atmetamos, ir aš gavau finansavimą dvejiems metams. Didžiausias šios draugijos privalumas yra tas, kad „vieną kartą Humboldtas – visam gyvenimui Humboldtas“. Kitaip tariant, esi įtraukiamas į mokslininkų dirbančių įvairiuose srityse tinklą ir net nebebūdamas stipendiatu nuolat gauni laiškus, kvietimus sudalyvauti simpoziumuose, perskaityti pranešimus bei teikti paraiškas projektams.
Panašiai atsitiko ir 2013 metų vasarą, kuomet sulaukiau kvietimo apsilankyti draugijos būstinėje Bonoje bei perskaityti pranešimą. Nutariau sudalyvauti visame renginyje dėl poros dalykų. Pirmas – balto vyno, spaudžiamo iš raudonų vynuogių, degustacija bei pora įdomių ekskursijų. Kitas – ekskursija į Efelsbergo 100 metrų skersmens radioteleskopą, kuris dar prieš 15 metų buvo didžiausias pasaulyje.
Išvykome ankstyvą rytą. Iš Bonos iki teleskopo kelias palyginus neilgas – vos 46 km, tačiau jis driekiasi per gana kalvotą vietovę ir stipriai vinguriuoja. Mūsų grupės autobusams prireikia beveik 90 minučių tam, kad pasiektume observatoriją… Ir, štai jis – stambiausias Europos radioteleskopas, lyg grybas matosi tolyje. Tai dingsta už kalvų, tai vėl atsiranda, kol autobusas neužkyla ant kalvos. Dabar radioteleskopas apačioje ir mes lėtai leidžiamės link šio milžiniško grybo. Autobusai sustoja, mes išlipame ir judame link vartų. Dar net neįėjome į vidų, o teleskopas jau užima tiesiog milžinišką erdvės dalį. Teleskopo lėkštė juda, sukasi kiek vertikaliai, tiek horizontaliai, matyt, vyksta matavimai.
Dangus apsiniaukęs, Saulės nesimato, tačiau teleskopas matuoja radijo bangas, kurioms debesys nėra kliūtis. Planetos atmosfera praleidžia radijo bangų ruožą tarp 10 cm ir 10 metrų, todėl radioteleskopas gali dirbti ir esant apsiniaukusiam dangui.
Teleskopas buvo pagamintas 1971 metais ir nuo tada iki 2000 metų jis buvo stambiausias pasaulyje valdomas radioteleskopas. Jį konstruojant inžinieriams teko spręsti planetos traukos keliamas problemas. Visų pirma, radioteleskopo svoris buvo milžiniškas – 3 200 tonų! Be tvirto pagrindo, toks sunkus daiktas tiesiog prasmegtų skradžiai Žemę. Teko daug darbo įdėti į betono pagrindo konstrukciją – 154 betono stulpai, kurių ilgis nuo 7 iki 11 metrų, o skersmuo net 1,2 metro, išlaiko milžinišką teleskopo svorį.
Teleskopo pagrinde yra bėgiai, o jo kojos turi 16 variklių, kiekvienas kurių yra 10,2 kW galios! Šių variklių dėka teleskopas gali pasisukt vertikaliai 90 laipsnių kampų per 6 minutes.
Traukos jėga taip pat veiktų ir teleskopo lėkštės formą, todėl pasirinkta gaminti neparabolinės formos lėkštę. Inžinieriai paskaičiavo, kaip trauka turėtų iškreipti teleskopo lėkštę, kad ši taptų parabolinio veidrodžio formos nepriklausomai nuo to, kokiu kampu ji yra nukreipta į dangų.
Teleskopo darbuotojams tenka lipt į viršų. Tam yra specialūs liftai, kurie yra teleskopo kojose. Pasinaudojus tokiu liftu, gali atsidurt tiesiai po milžiniška teleskopo lėkšte, kur yra milžiniškas dantratis, keičiantis lėkštės horizontalią padėtį.
Šis teleskopo mechanizmas lėkštę horizontaliai pasuka greičiau nei apačioje esantys varikliai tą padaro vertikaliai. Jei apačioje prireikia 3 minučių 90 laipsnių kampo posūkiui, viršuje viskas įvyksta du kartus lėčiau. Teleskopas šiam veiksmui naudoja net 4 variklius, kiekvieno kurių galia yra 17,5 kW.
Teleskopo paviršaus plotas yra 7 854 kvadratiniai metrai, jo bėgių platformos skersmuo yra net 64 metrai! Paviršių sudaro net 2 352 radijo bangoms jautrūs elementai, o jo paviršiaus neatitikimas paraboliniam veidrodžiui tesiekia 0,5 milimetro! Tikras inžinerinės minties šedevras. Jo židinio nuotolis yra 30 metrų, o raiška – 10 erdvinių sekundžių.
Teleskopas savo dydžiu stipriausią įspūdį palieka tada, kai atsirandi viršutinėje aikštelėje. Aplinkinės kalvos nebeatrodo tokios stambios ir aukštos, o apačia yra tokia svaiginančiai tolima.
Lėkštė yra valdoma iš pastato, esančio ant gretimos kalvos. Didžiąją laiko dalį teleskopas dirba Makso Planko radioastronomijos instituto mokslininkams, tačiau iki 40 procentų jo darbo laiko būna skiriama laisvai prieigai.
Šis radioteleskopas yra aibės atradimų „kaltininkas“. Pradedant Visatos magnetinių laukų matavimais, baigiant pirmu milisekundino pulsaro atradimu.
Nors jo „nuotraukos“ nėra tokios gražios, šis prietaisas yra neįtikėtinai svarbus astronomijai. Jo dėka buvo atrasti įrodymai, kad Dydis Sprogimas yra iš tiesų įvykęs, o nėra vien teoretikų prasimanymas.
Kaip pamatėme, radioteleskopai yra dar vieni neįtikėtinai sudėtingi prietaisai. Žmonijos noras suvokt nesuvokiamą ir pamatyt nematomą yra tiesiog stulbinantis ir mes pasigaminame akis, kurios mato nematomą. Aš noriu galvoti, kad žmonija liks tokia pat smalsi ir išradinga, o mūsų laukia fantastiški moksliniai atradimai.