Apie apdovanojimą pranešė Nobelio Fiziologijos ir medicinos komiteto sekretorius Goranas K. Hanssonas.
Šiemetinės Nobelio premijos laureatai kartu atsakė į klausimą, kaip mes žinome kur esame, kaip sugebame rasti kelią iš vienos vietos į kitą ir kaip informaciją apie vietą saugome taip, kad ją nedelsiant prisimintume grįžus į tą patį kelią. Iš esmės galima teigti, jog šie mokslininkai yra „įgimtos GPS sistemos“ smegenyse atradėjai.
J. O'Keefe'as 1971 metais atrado pirmą šios pozicionavimo sistemos komponentą: jis aptiko, jog tam tikras nervų ląstelių tipas, esantis smegenų srityje hipokampe, visuomet aktyvuojasi tada, kai žiurkė atsiduria tam tikroje kambario vietoje. Būnant kitose vietose aktyvuojamos kitos ląstelės. Mokslininkas padarė išvadą, jog šios „vietos ląstelės“ sudaro kambario žemėlapį.
Po daugiau nei trijų dešimtmečių, 2005 metais, sutuoktiniai May-Britt ir Edvardas Moseris atrado kitą esminį smegenų pozicionavimo komponentą – naujo tipo nervines ląsteles, kurias pavadino „tinklelio ląstelėmis“, kurios generuoja koordinačių sistemą ir suteikia tikslaus pozicionavimo bei maršruto atradimo gebėjimą.
Šių mokslininkų atradimai išsprendė uždavinį, dėl kurio ištisus šimtmečius savo smegenis suko filosofai ir kitų sričių mokslininkai – kaip smegenys sukuria mus supančios erdvės žemėlapį ir kaip mes randame kelią sudėtingoje aplinkoje.
Beje, J. O'Keefe'as - jaunos Lietuvos mokslininkės Julijos Krupič mokslo vadovas. J. Krupič mokslinis darbas apie neurologinį erdvės suvokimo pagrindą buvo publikuotas prestižiniame žurnale „Science“.
