Tai drąsus spėjimas, kurį naujame moksliniame straipsnyje pateikė amerikiečių fizikas Jamesas Benfordas.
Tačiau, nors J. Benfordo idėjos skamba radikaliai, jos yra grindžiamos sena spėlionių istorija, egzistuojančia SETI (už žemės ribų esančio intelekto formų paieškų) bendruomenėje.
1960-aisiais Stanfordo universiteto radiofizikas Ronaldas Bracewellas pirmasis iškėlė idėją, kad „pranašesnės kitų galaktikų bendruomenės“ gali visame kosmose įtaisyti autonominius tarpžvaigždinius zondus – tam tikrus žvalgybos įrankius – kad galėtų stebėti ir sekti kitas gyvybės formas, įskaitant ir Žemės gyventojus, o galbūt netgi su jomis bendrauti.
„Netoliese įtaisytas aparatas galėtų laukti savo meto, kol mūsų civilizacija išvystys tokią technologiją, kuri bus pajėgi jį aptikti, ir, užmezgus kontaktą, galėtų įvykti pokalbis realiu laiku“, – savo straipsnyje aiškina J. Benfordas.
„Belaukdamas tokio tinkamo meto, zondas galėjo ilgus šimtmečius nuolat pranešinėti informaciją apie mūsų biosferą ir civilizaciją“, – teigia J. Benfordas.
Tačiau, nors ši dešimtmečių senumo R. Bracewello zondų idėja buvo analizuojama tolesniuose tyrimuose ir panaudota mokslinėje fantastikoje (vienas žymiausių atvejų – knygoje ir filme „2001 metų kosminė odisėja“ („2001: A Space Odyssey“) pasirodęs bauginantis monolitas), niekuomet neatsirado įrodymų, kad tokie robotai-stebėtojai iš tiesų egzistuoja.
O dabar J. Benfordas pasiūlė idealią vietą, kurioje mūsų Saulės sistemoje galėtų būti įtaisyti ateivių sukurti „tykotojai“, stebintys amžinoje tyloje.
Savo naujajame straipsnyje fizikas teigia, kad tokie paslėpti ilgaamžiai stebėjimo aparatai savo veiklą geriausiai atliktų įtaisyti ant arti Žemės skriejančių objektų (NEO), vadinamų ko-orbitiniais objektais.
Kaip galima spręsti iš jų pavadinimo, šie žemės kvazipalydovai suka orbitines kilpas apie Saulę, panašias į pačios Žemės orbitą, ir daro tai arti Žemės, gravitaciniu ryšiu susieti su mūsų planeta ir su Saule. Astronomams pavyko atrasti tik labai nedidelį tokių objektų kiekį. Arčiausiai žemės esantis žinomas toks objektas – „2016 HO3“. Tai mažas asteroidas, kurį NASA apibūdina kaip „nuolatinį Žemės palydovą“.
„2016 HO3“ suka kilpas aplink mūsų planetą, tačiau niekuomet nerizikuoja iškeliauti labai toli, nes tiek jis, tiek Žemė sukasi apie Saulę. Iš esmės šis mažutis asteroidas tarytum šoka su Žeme“, – 2016-aisiais aiškino NASA NEO mokslininkas Paulas Chodasas.
Tačiau gali paaiškėti, kad vadinamieji ko-orbitiniai objektai yra kur kas daugiau nei vien tik Žemės šokių partneriai, spėja J. Benfordas. Dėl savo nuolatinio orbitinio artumo šie netoliese esantys kosmoso objektai gali būti optimalaus patogumo taškai robotiniams zondams, kurie mus akylai stebi.
„Šie arti Žemės skriejantys objektai suteikia idealią galimybę stebėti mūsų pasaulį iš saugaus gamtinio objekto. Tai suteikia tuos išteklius, kurių už žemės ribų esančioms intelekto formoms gali prireikti: medžiagas, tvirtą pagrindą ir galimybę pasislėpti“, – aiškinama J. Benfordo straipsnyje.
Fizikas tikina, kad dėl šių galimybių ir dėl fakto, jog ko-orbitiniai objektai yra taip arti žemės, jų tyrinėjimas už žemės ribų esančio intelekto formų paieškų astronomams turėtų būti prioritetas.
„Turėtume iš karto imtis jų stebėjimo: tą daryti reikėtų tiek elektromagnetinio spektro metodais ir planetiniais radarais, tiek ir pasitelkiant zondus“, – rašo J. Benfordas.
Šių asteroidų tyrinėjimas būtų naudingas ne tik dėl galimybės susipažinti su slapta mus stebinčiais ateiviais, bet ir būtų svarbus dėl kitų mokslinių priežasčių, ypač turint omenyje tai, kad apie ko-orbitinius objektus žinome tiek mažai – kol kas jų atrasta mažiau nei 20.
Iš tiesų J. Benfordo norai gali išsipildyti pakankamai greitai.
Kinija jau pranešė apie planus vykdyti ambicingą 10 metų truksiančią misiją, kuri apimtų ir „2016 HO3“ aplankymą ir jo mėginių paėmimą. Tai bus puiki galimybė iš arti pamatyti, ar šiame nuolatiniame Žemės kompanione yra kažkas įdomaus arba susijusio su ateiviais.
Tačiau išties ne visa už žemės ribų esančio intelekto formų paieškų bendruomenė tikisi, kad asteroiduose pavyks rasti technologinių ateivių buvimo pėdsakų.
„Kokia tikimybė, kad viename iš šių ko-orbitinių objektų yra įtaisytas ateivių zondas? Akivaizdu: itin maža. Tačiau jei bandymas neatneš didelių papildomų išlaidų, kodėl nepamėginus patikrinti? Net jei ir nerasime ateivių, vis vien galime atrasti kažką įdomaus“, – „Live Science“ sakė fizikas teoretikas ir astrobiologas Paulas Daviesas iš Arizonos universiteto. J. Benfordo tyrime jis nedalyvavo.
J. Benfordo straipsnį publikavo žurnalas „The Astronomical Journal“.
