Lėktuvai buvo labai efektyvūs povandeninių laivų medžiotojai, tačiau dėl riboto skrydžio nuotolio vidury Atlanto vandenyno buvo nemaži plotai, kuriuose povandeniniai laivai galėjo medžioti taip, kaip jiems patiko. Situaciją galėjo išgelbėti lėktuvnešiai, tačiau jų tuomet buvo per mažai ir jie buvo pernelyg vertingi, kad jais būtų rizikuojama patruliuojant vidury Atlanto, taigi, atsargas gabenantys konvojai kurį laiką plaukdavo be patikimos apsaugos.
Bet vienas žmogus žinojo kaip suktis tokioje sudėtingoje padėtyje. Geoffrey Pyke'as buvo tipinis ekscentriškas mokslininkas: išsiblaškęs, tiesmukas, maniakiškas ir pasiryžęs padėti savo šaliai kare. Jis jau buvo sukūręs ir išdėstęs planą kaip iš Norvegijos išstumti ją okupavusius nacius, tam panaudojant sniegomobilius, varomus milžiniškų sraigtų. 1942 metų rugsėjį jis bendrų karinių operacijų vadui Lordui Louisui Mountbattenui nusiuntė 232 puslapių raštą, kuriame išdėstė savo planą pagaminti lėktuvnešį iš ledo.
G. Pyke'as idėją pavadino „Habbakuk“ - biblinio pranašo, skelbusio apie nuostabius darbus, vardu (tiesa, vardą jis užrašė su klaida). Mokslininkas įsivaizdavo, kad „berglaiviai“ (bergship), kaip jis pats juos pakrikštijo, būtų 600 metrų ilgio ir 100 metrų pločio. Šie milžinai su 12 metrų storio bortais būtų nepaskandinami: bet kokią torpedos žalą būtų galima nesunkiai atitaisyti iš naujo užšaldant pažeistą vietą. Mokslininkas net apskaičiavo, kad tokio laivo kaina būtų bent perpus mažesnė nei įprastinio lėktuvnešio.
Tuomet mokslo patarėjas Johnas Bernalas L. Mountbattenui sakė, kad tai „nėra beprotiška idėja“. Vieno puslapio apimties santrauka buvo pateikta ir W. Churchilliui, kuris buvo priblokštas.
Pats W. Churchillis buvo linkęs leisti gamtai atlikti savo darbą. Kodėl gi neatskėlus didžiulio ledo gabalo nuo Arkties ledynų ir nepavertus jos mobilia oro pajėgų baze? Tam reikėtų, kad ledkalnis būtų nugrimzdęs bent 150 metrų po vandenių – dėl to jis būtų praktiškai nepaslankus. Tuo tarpu G. Pyke'as pasiūlė pagaminti laivą su tuščiaviduriu lediniu korpusu, kuris būtų gerokai plūdresnis.
Sutvirtintas ledas
Pradėjus rimčiau svarstyti ledinio laivo idėją išaiškėjo viena problema – grynas ledas gigantiškam laivui netiktų, jis būtų per silpnas. Vilties šiuo atveju suteikė iš Austrijos pabėgęs chemikas Hermanas Markas, kuris prisiglaudė Bruklino politechnikos institute (JAV). H. Markas išsiaiškino, kad į vandenį, prieš jį užšaldant, pridėjus medžio pulpos, susidaro tvirtas mišinys.
Slaptoje laboratorijoje po Smithfieldo mėsos turgumi Londone chemikas Markas Perutzas išbandė naująją medžiagą, kurią jo grupė pavadino pykretu (nors teisingiau būtų ją pavadinti markretu). Vertinant pagal svorį, ji tvirtumu nenusileido cementui. Kulka ledo luitą sutrupintų, o nuo pykreto ji atšoka. Pasak M. Perutzo, vienos demonstracijos metu rikošetavusi kulka nesunkia sužeidė bandymą stebėjusį admirolą.
Pykretas pasižymi ir kitais privalumais: iš jo galima išpjaustinėti bet kokią formą, o tirpsta jis kur kas lėčiau nei paprastas ledas – papildomos izoliacijos ir apsaugos nuo šilumos suteikia medinis sluoksnis, greitai susidarantis pykreto paviršiuje. Pats W. Churchillis tuo įsitikino, kai jį besimaudantį aplankė lordas L. Mountbattenas ir jam į garuojančią vonią įmetė pykreto gabalą.
Net prieš tokį ganėtinai intymų pasimatymą W. Churchillis „Habbakuk“ projektą pažymėjo kaip svarbų. Idėjai išbandyti reikėjo kokios nors šaltos vietos, taigi, šiuo atveju savo klimatą ir ekspertizę pasiūlė Kanada. 1943 metų vasarį Patricijos ežere, ties Jaspero miestu, buvo pradėtos modelinio laivo statybos. Laivo statybai vadovavo Kanados Nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos vadovas Chalmersas Mackenzie, kuriam talkino į kariuomenę pašaukti pacifistai (daugiausiai – menonitai). Jie aplink specialų šaldytuvą iš vamzdelių tinklo ir kelių vidinės izoliacijos sluoksnių pagamino 20 metrų ilgio ledinę dėžę – dauguma laivo statytojų manė, kad stato iglu. Bet matyt jie susiprato, kad tai yra kažkoks laivas, mat pavadino jį Nojaus Arka.
O Arka dar ir plūduriavo – nors ir buvo nuolat prišvartuota prie kranto ir įkalinta ežero ledo. „Jie niekada neleido laivui paplaukioti“, - sakė Susan Langley, pirmoji archeologė, 1985 metais panėrusi ir apžiūrėjusi laivo liekanas. Po 20 metrų stingdančio šaltumo vandens sluoksniu archeologė aptiko stebėtinai geros būklės laivo liekanas. Izoliacijos ir šaldymo vamzdžių skeletas sudarė dvi sienas, kurios dar stovėjosi, o trečia siena buvo nepažeista, tik nukritusi. „Tik šiaurinė siena išnyko tamsoje“, - sakė S. Langley.
Nojaus Arkos sėkmė paskatino J.Bernalą iš Kanados pranešti, kad ledinio laivo statybos „nekels jokių ypatingų sunkumų“. Buvo tikimasi tokius laivus panaudoti ne tik Atlanto šiaurėje, bet ir šiltuose Viduržemio jūros bei Ramiojo vandenyno vandenyse. Buvo sukurti pagrindinio berglaivio ir įvairių jo variantų brėžiniai.
S. Langley tikina, kad devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, Otavos priemiestyje esančiame Nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos archyve, jai buvo parodytas tokių brėžinių pilnas stalčius. Vienas brėžinys buvo pažymėtas „Habbakuk Mark 3-D“, jame buvo nupieštas milžiniškas ledinis trimaranas. Bet panašu, kad brėžiniai iki šių dienų neišliko. „Kai jiems dabar paskambinu, jie tikina, kad nežino, apie ką aš kalbu“, - sako archeologė.
O kai Didžiosios Britanijos vyriausybė pateikė tikrą užsakymą pastatyti vienuolika pilno dydžio laivų, C. Mackenzie buvo pasibaisėjęs. Jis, būdamas inžinieriumi, suprato, kad mastelio pakeitimas nuo 20 iki 600 metrų, būtų velniškai komplikuotas dalykas. Visų pirma, modelis buvo gaminamas tik iš paprasto ledo. „Tai buvo reikalinga norint patikrinti, ar šaldytuvas gali palaikyti ledo struktūrą“, - aiškina S. Langley. Normalaus dydžio lėktuvnešiui pagaminti būtų prireikę korpuso iš kur kas tvirtesnių medžiagų.
Sutvirtintas, bet nepakankamai tvirtas
Vėliau išaiškėjo, kad net pykretas nebūtų pakankamai tvirtas. Aukštesnėje nei -15 ºC temperatūroje pykretas pamažu deformuojasi. Net sumontavus pakankamai šaldytuvų, kad pykretas būtų tinkamai šaldomas, jis tikriausiai nebūtų pakankamai tvirtas, kad išlaikytų 600 metrų ilgio laivo struktūrą. Būtų prireikę plieninio sutvirtinimo. Tikriausiai – daugybės plieno. Ir, žinoma, labai daug medžio pulpos – kiekvienam lėktuvnešiui po mažą miškelį. Vėliau M. Perutzas sako, kad jis suvokė, jog berglaivio statybos ir valdymas būtų buvę „ne ką lengvesni nei kelionė į Mėnulį“.
Bet kuriuo atveju, tokia maloniai beprotiška idėja netrukus buvo atmesta, ją pakeitė labiau kasdieniški karybos patobulinimai – didesnio skrydžio nuotolio bombonešiai ir oro pajėgų bazės Islandijoje. 1943 gruodį „Habbakuk“ projektas nukeliavo į užmarštį.
Pokario laikais atsirado vienas-kitas inžinierius, ketinęs panaudoti pykretą kitiems tikslams – pavyzdžiui, apsaugoti Arkties regiono naftos gręžinius nuo audringos jūros ar pagaminti Oslo uosto prieplauką. Nors kol kas tokios idėjos nebuvo realizuotos, S. Langley tikisi, kad vieną dieną pykretas išaugs iš ledinio vonios žaisliuko amžiaus. „Jo potencialas vis dar yra nuostabus, tiesiog jis nerado savo nišos. Mums tereikia sudominti tinkamus žmones“, - įsitikinusi archeologė. Galbūt koks turtuolis, užvaldytas G. Pyke'o dvasios, įžvelgs medžiagos potencialą ir pasistatys sau plūduriuojantį ledo miestą.
