Tragedija įvyko 1986 metų rugpjūčio 21 dienos vakare. Netoli ežero gyvenę žemdirbiai išgirdo keistą griausmą. Tuo pačiu metu iš ežero į padangę išsiveržė putų fontanas, o virš vandens susiformavo baltas debesis. Susiformavęs debesis buvo maždaug 100 metrų skersmens ir pučiamas vėjo ėmė sklęsti pažeme. Išsisklaidžius vandens garams, debesis tapo nematomu. Kai netoliese dirbę žemdirbiai išėjo iš namų pasižiūrėti, kas čia vyksta, jie prarado sąmonę.
Mirtinas debesis slinko pažeme link slėnio, kuriame buvo gyvenvietės. Žmonės vietovėse, pro kurias praslinko debesis, apalpo ir prarado sąmonę arba mirė. Debesis nepagailėjo nei vieno: be sąmonės krito žmonės keliuose, dirbantys laukuose.
Debesies poveikis buvo pragaištingas ir greitas. Daugelis Cha, Nioso ir Subum kaimų žmonių miego metu buvo tyliai užduso. Kai kurie jų buvo rasti su krauju aplink nosį ir burną.
Niose ir Cha – pirmuosiuose kaimuose, kuriuos pasiekė debesis – išgyveno tik keturi žmonės, kurie buvo aukščiau žemės negu visi kiti. Jų debesis nekliudė.
Keliaudamas per slėnį debesis slinko maždaug 20-50 km/val., jis pražudė vietinius gyventojus ir jų gyvulius 25 kilometrų spinduliu. Per artimiausias dvi dienas, visi, kurie užsuko į Nioso ežero apylinkes rasdavo daugybę žmonių ir karvių kūnų. Ši natūrali nelaimė pražudė apie 1700 žmonių bei apie 3500 gyvulių.
Kai kurie debesies paveikti žmonės atsigavo ir aplink rado savo mirusius artimuosius. Net musės neišgyveno. Apylinkės žurnalistai apibūdino tragediją taip, lyg jie žiūrėtų į atominės bombos padarinius.
Štai ką apie įvykį turėjo papasakoti Džozefas Nkwainas, kuris pabudo praėjus 3 valandos po debesies atsiradimo: „ Aš negalėjau kalbėti. Aš netekau sąmonės. Negalėjau atidaryti burnos, nes tada aš kvepėjau kažkuo baisiu ... Aš girdėjau, kaip mano dukra knarkė siaubingai, labai nenormaliai ...
Atėjęs iki dukters lovos ... parklupau ir nukritau. ... Mano rankos turėjo keletą žaizdų, aš tikrai nežinojau, kaip man tos žaizdos atsirado. Norėjau kalbėti, bet negalėjau kvėpuoti ... Mano dukra jau buvo mirusi “.
Tai vienas tragiškiausių gamtos katastrofų, kurias kada nors tyrė mokslininkai. Dar ir šiai dienai nėra tiksliai aišku, koks pirminis įvykis kaltas dėl šios kataklizmos. „Tai buvo viena labiausiai nerimą keliančių nelaimių, kurias kada nors tyrė mokslininkai. Ežerai tiesiog nepakyla ir neišžudo tūkstančių žmonių“, - 2005 metais „The Guardian“ pasakojo Mičigano universiteto ekologas George'as Klingas.
Taigi ką mes žinome apie šią katastrofą?
Tuo metu tyrėjai nustatė, kad Nioso ežeras maždaug 21 val. išleido didžiulį kiekį CO2, o kadangi CO2 yra sunkesnis už orą, jis greitai pažeme nuslinko į šalia esančius apgyvendintus slėnius ir viską aplink padengė 50 metrų storio nuodingų dujų lakštu.
Ypač didelė CO2 koncentracija debesyje privertė žmones prarasti sąmonę ir nustoti kvėpuoti. Slinkdamas tolyn, debesis pamažu sklaidėsi, jame vis daugėjo oro ir mažėjo anglies dvideginio. Tais atvejais, kai anglies dvideginio koncentracija ore buvo mažesnė negu 15 procentų, žmonės tik prarasdavo sąmonę, bet likdavo gyvi. Jei anglies dvideginio koncentracija ore buvo didesnė negu 15 proc. (tokia ji ir buvo, kai debesis C02 slinko per Cha ir Nioso kaimus), žmonės nustodavo kvėpuoti ir mirdavo. Kad būtų aiškiau, štai palyginimas: įprastinė CO2 koncentracija ore siekia apie 0,04 proc.
Po kurio laiko mokslininkai išsiaiškino, ir kodėl įvyko dujų išsiveržimas. Jų manymu, nedidelis CO2 kiekis Nioso ežero dugne į ežero vandenį nuolat patekdavo iš tiesiai po ežeru esančio magmos sluoksnio. Šį kelių kilometrų gylyje esantį sluoksnį ir ežerą jungia natūraliai susiformavęs „vamzdis“, pro kurį prieš keliolika tūkstančių metų iššovus magmai ir susiformavo vulkaninės kilmės ežeras. Per tą „vamzdį“ ežerą ir pasiekdavo dujos iš žemės gelmės.
Kaip „American American“ aiškina mokslininkas Davidas Bressanas, vulkaninės dujos, susidarančios iš žemės, esančios po ežeru, ištirpsta ir susikaupia giliausiuose jo vandenyse, o atogrąžų temperatūra virš šio vėsesnio vandens sudaro savotišką šilto vandens „dangtelį“.
Bet lemtingąją dieną kažkoks išorinis veiksnys, (įtariama, kad tai buvo kur nors po vandeniu įvykusi uolų nuošliauža) išderino po vandeniu per ilgus metus susiklosčiusią pusiausvyrą, privertė dujas kilti aukštyn ir sukėlė išsiveržimą.
Ir nors katastrofos sukėlėjas nėra 100 proc aiškus, pasekmės buvo tragiškos. „Ežeras tiesiogine prasme sprogo vadinamame limlintuoju išsiveržimu, į orą išleisdamas daugiau nei 91 aukščio vandens fontaną ir sukurdamas nedidelį cunamį“, – teigia „Atlas Obscura“.
Nesant moksliniam paaiškinimui, kilo aibė sąmokslo teorijų: vietiniai gyventojai net tikėjo, kad dėl nelaimės kalti yra atominių bombų bandymai, kuriuos slapta atliko Kamerūno ir Izraelio vyriausybės.
Tačiau, kaip bebūtų keista, Nioso ežeras nėra vienintelė vieta, kur įvyko toks pražūtingas gamtinis reiškinys. Panašus įvykis nutiko netoli Nioso – Monouno ežere. Čia dėl CO2 išsiveržimo žuvo 37 žmonės. Niekas taip pat nežino, kas sukėlė tą išsiveržimą.
Norėdami užkirsti kelią šiems ežerams dar kartą „sprogti“, 2001 m. inžinieriai sumontavo vamzdžius, kurie išsiurbia CO2 iš ežero dugno ir juos palaipsniui išleidžia jį į orą.
Kitas vamzdžių rinkinys buvo sumontuotas 2011 m., po to, kai tyrėjai įspėjo apie dujų sprogimą, „kuris gali būti didesnis nei bet kuri iš jau įvykusių nelaimių“.
Tačiau šioms apylinkėms ir toliau gręsia CO2 katastrofos – bet koks žemės išjudinimas gali reikšti, kad į orą pateks dar didesnis CO2 kiekis nei 1986 metais.
Galime tik tikėtis, kad mokslininkai sugalvos būdą, kaip iš anksto numatyti pasikeitimus ežere, kad neįvyktų nieko panašaus į tai, kas buvo prieš daugiau nei 30 metų.
Parengta remiantis „How Stuff Works“, „Science Alert“ bei „Atlas Obscura“ informacija.
