Europos mokslininkai nusitaikė į Merkurijų: tai padės ieškoti gyvybės už Žemės ribų

Nors Merkurijus yra palyginti arti Žemės, tačiau tai – radikaliai kitokia planeta. „Norime geriau suprasti, kodėl taip atsitiko, kodėl gyvybė atsirado Žemėje, o ne Merkurijuje“, – teigia į šią planetą skriejančios misijos „BepiColombo“ mokslininkė Elsa Montagnon.

Praėjusį spalį paleista bendra Europos ir Japonijos misija „BepiColombo“ tirs iki šiol menkai ištirtą Merkurijų.

E. Montagnon skrydžių kontrolės komandai, kuri prižiūri, kad erdvėlaivis pasiektų savo tikslą ir surinktų visus reikiamus duomenis. Nuo 2006 m. prie misijos dirbanti mokslininkė teigia, kad kol kas „BepiColombo“ viskas veikia puikiai, tačiau tikrieji išbandymai prasidės tik kitąmet.

Su E. Montagnon pasikalbėjome šalia realaus dydžio „BepiColombo“ modelio, esančio Europos kosmoso operacijų centre (ESOC) Darmštate, Vokietija. Prie jo dirbantys mokslininkai kone kasdien tikrina erdvėlaivio atsiųstus duomenis.

– Prieš porą metų dariau interviu su vienu iš „BepiColombo“ vadovaujančių mokslininkų Johannes Benkhoff, jis papasakojo, kad, kadangi erdvėlaivis smarkiai priartės prie Saulės, jam turėjo būti sukurta speciali apsauginė medžiaga, kurią inžinieriai apsiuvo rankomis. Ar šis eksperimentas pavyko – medžiaga atlaiko sąlygas kosmose?

– Mane šis faktas taip pat labai žavi. Taip, kol kas viskas laiko pagal planą. Žinoma, erdvėlaivis dar neįskrido į zoną, kurioje bus daugiausiai išbandymų. Šiuo metu „BeliColombo“ skrieja taip vadinamoje šaltojoje zonoje. Kitų metų balandį jis pasieks karščio zoną, kuriai atlaikyti ir buvo sukurta šį medžiaga.

– Kokius kritinius momentus dar turės atlaikyti „BepiColombo“ per 7 likusius savo kelionės metus?

– Jau buvo tikrai nemažai išbandymų su „BepiColombo“ saulės baterijomis, tiksliau – temperatūros išlaikymu pusėje, kuri bus nusisukusi nuo Saulės. Taip pat išbandome efektyvesnius jonų variklius, kurių technologija nėra nauja, tačiau pirmą kartą ją naudojame tokioje ilgoje kelionėje kosmose. Panašu, kad kol kas viskas veikia puikiai.

Kalbant apie tai, kas dar laukia, erdvėlaivio trajektorija itin sudėtinga. „BepiColombo“ turės net 9 praskridimus per skirtingas planetas. Šis manevras padės pakeisti trajektoriją. Kitąmet „BepiColombo“ praskries pro Žemę, tai mums padės nukreipti jį Veneros link. Dukart praskriejęs Venerą, erdvėlaivis pasuks Merkurijaus link, bet jį taip pat reikės praskrieti dar 6 kartus. Kiekvienas veiksmas tuomet turi būti itin tikslus. Menkiausia klaida gali reikšti, kad „BepiColombo“ savo kelionės tikslo veikiausiai nepasieks.

Taip pat – mano jau minėtas įskriejimas į karščio zoną. O po to didžiausias ir svarbiausias momentas bus įskriejimas į Merkurijaus atmosferą 2025 m. lapkritį.

– Kodėl reikia tyrinėti Marsą, regis, visi supranta – jau žinome, kad planeta šimtus milijonų metų turėjo visas gyvybei reikiamas sąlygas. O kodėl reikia tirti Merkurijų?

– Merkurijus yra labai arti Žemės, tačiau visiškai į ją nepanašus. Norime geriau suprasti, kodėl taip atsitiko, kodėl gyvybė atsirado Žemėje, o ne Merkurijuje. Be to, „BepiColombo“ padės suprasti, kodėl Žemė yra būtent tokia, ir kas galbūt mūsų laukia ateityje.

Kas dar labai svarbu – Merkurijus yra arti Saulės, duomenys apie jį leis mokslininkams geriau pažinti egzoplanetas, kurios taip pat yra arti savo motininės žvaigždės. Matome Žemėje, kad gyvybė egzistuoja pačioje ekstremaliausiose sąlygose. Žinoma, niekas nesitiki Merkurijuje rasti gyvybės, tačiau duomenys tikrai padės ieškant gyvybės už Žemės ribų.

Merkurijus yra menkai ištirtas, nes tokia misija yra labai sudėtinga techniškai. Jį jau buvo aplankę du žmonių kurti aparatai, tačiau jų trajektorijos nebuvo tokios, kaip „BepiColombo“, kad surinktų duomenų apie visą planetą.

– Iš kosmoso sugrįžkime prie Jūsų. Turite techninį išsilavinimą, vadovaujate inžinierių komandai. Ar daug moterų Europos kosmoso agentūroje užima tokias pareigas?

– Kai pradėjau čia dirbti, buvau čia viena iš keletos moterų. Dažnai būdavau vienintelė, vadovaujanti techniniams projektams, nes kitos dažniausiai dirbdavo administracijoje. Tačiau dabar viskas keičiasi, ESA tam deda daug pastangų. Turiu pasidžiaugti, kad beveik visose prie „BepiClombo“ dirbančiose komandose yra moterų, kurios taip pat ir vadovauja.

Dažnai manęs klausia: o ką tai keičia? Pirmiausiai, įvairovė praturtina. Kuo komanda įvairesnė, tuo ji stipresnė, nes kiekvienas ateina su savo patirtimi. Todėl man mano darbe niekada nėra nuobodu.

– Tyrimai rodo, kad mergaitės mokykloje mokosi geriau, joms geriau sekasi ir tikslieji mokslai. Vėliau daugiau merginų stoja į universitetus, bet tuomet kažkas nutinka, akademinės karjeros galiausiai siekia daugiau vyrų, o ne moterų. Kaip manote, kas nutinka?

– Visuomenėje vis dar kreivai žiūrima į moteris, kurios turi vaikų, bet siekia karjeros. Man tai buvo vienas iš kritinių momentų. Kažkodėl vis dar neįprasta, kad moters prioritetas yra ne šeima, o karjera, o šeimą neva turi išlaikyti tik vyrai. Tačiau viską įmanoma suderinti, tai neturi būti arba/arba situacija. Todėl nepaprastai svarbu, kad valstybė tėvystės atostogas leistų vienodai tiek mamai, tiek tėčiui.

Taip pat pati matau, kad moterys kartais pačios savimi abejoja ir nežino savo vertės. Todėl nedrįsta prašyti geresnių pareigų, darbo prie įdomesnių projektų ir pan. Tai dažnai pastebiu net čia, Europos kosmoso agentūroje. Tačiau reikia suprasti, kad jeigu pats neprašai, niekas ant lėkštutės pasiūlymų tau neatneš. Ką visada patariu žmonėms – nebijoti prašyti, ko norite. Blogiausia, kas gali nutikti – jums pasakys „ne“.