Išradėjas prisijaukino paslaptingą galią – elektrą. Pribloškė pasaulį nepabaigiamais išradimais ir naujovėmis. Nutiesė naujus mokslo kelius, nepaprastai paveikusius mūsų kasdienį gyvenimą. Fantazijas pavertė realybe. Jo minčių eksperimentai suardė mokslines normas. Tesla suteikė mums įrankius, be kurių šiandien neįsivaizduojame savo gyvenimo. Šio galingo žmogaus draugystės siekė garsūs aktoriai, dainininkai bei rašytojai. Visa tai vyko, stebint priblokštam pasauliui.
Tačiau Nikola turėjo savų paslapčių – kurdamas genialius savo išradimus, jis kovojo su bipolinio sutrikimo iššūkiais: maniakinės energijos antplūdžiais, besimainančiais su depresija, nugramzdinančia į didžiulės nevilties gelmes. Didysis mokslininkas atsisakė paklusti kasdienio gyvenimo klišėms ir nuolat ieškojo būdo, kaip nukelti naštą nuo žmonijos pečių. Tai tapo jo gyvenimo leitmotyvu – siekė realizuoti šį tikslą bet kokia kaina.
Šioje nauju stiliumi parašytoje biografijoje autoriai taip nuodugniai ištiria Nikolą Teslą, kaip leidybos istorijoje dar nebuvo padaryta. Markas Perko ir dr. Stephenas M. Stahlis savo knygoje atsako į pagrindinį klausimą: koks žmogus iš tikrųjų buvo Nikola Tesla, išsiskyręs itin sudėtinga asmenybe ir psichika? Kas tas genijus, kentėjęs nuo obsesinio kompulsinio sindromo ir hipertimiško temperamento, kartais iškeliančio į bipolinės manijos aukštumas, o kartais nusviedžiančio į nevilties kupinas depresijos žemumas? Koks iš tiesų buvo šis visuotinei išminčiai drįsęs prieštarauti mokslininkas, išradęs šiuolaikinį pasaulį?
Leidykla „Briedis“ pristato negrožinės literatūros naujieną – Marko Perko ir Stepheno M. Stahlio knygą „Tesla: nuostabus ir neramus jo gyvenimas“. Autoriai siūlo naujo stiliaus biografiją apie vieną įtakingiausių žmonijos mokslininkų.
Pateikiame ištrauką iš knygos:
Sulaukę didžiulės sėkmės Čikagoje, Tesla ir Westinghouse’as nekantravo patirti kol kas didžiausią iššūkį – siekė sudaryti dar vieną stambų sandorį (paremtą Teslos patentais). Šįkart jis buvo susijęs su neaprėpiamomis hidroelektrinės galimybėmis, kurios buvo atviros kiekvienam, pajėgiančiam pažaboti Niagaros krioklio galią. Inžinieriai bei svajotojai dešimtmečius svarstė, regis, neįmanomą dalyką – kaip neišsenkantį vandens srautą, krentantį trimis penkiasdešimt vieno metro aukščio kriokliais, paversti energija, kurią būtų galima gaminti ir siųsti dideliais atstumais nuo šaltinio.
Atrodo, tai neįgyvendinama fantazija, bet tik ne Teslai. Prisiminkite, dar vaikystėje Nikola, įkvėptas vandenračio idėjos, žaisdamas su draugais per pavasario atšilimą, pasakė savo dėdei, kad vieną dieną nukeliaus į Ameriką ir pažabos Niagaros krioklio galią. Dabar JAV ir Kanados pusėje stovi dvi didžiulės, bronzinės Nikolos Teslos skulptūros, kuriomis pagerbiamas jo kūrinys – hidroelektrinė (joje buvo panaudotos išradėjo turbinos) Niujorko valstijoje, prie Niagaros krioklio. Bet kaip atsirado šis inžinerijos stebuklas?
Viskas prasidėjo po demonstravimų Čikagos pasaulinėje parodoje, įsitikinus, kad Teslos daugiafazė kintamosios srovės sistema yra veiksminga, patikima ir turi techninių privalumų. Dabar jau buvo akivaizdu, kad taip galima gaminti elektros energiją ir tiekti dideliais atstumais. Westinghouse’as, sulaukęs tokios sėkmės, troško daugiau. Jis norėjo gauti gamybos sutartį įrangai, reikalingai, norint pažaboti neišsenkančius, nuolat atsinaujinančius, tolygiai tekančius Niagaros krioklio (Niagaros upė yra Didžiųjų ežerų drenažo kanalas) vandenis ir paversti juos elektros energija.
Westinghouse’as anksti suprato, kad energija, kitaip tariant, visų formų galia, yra kertinis akmuo – pagrindinis Amerikos pramonės ir augančios šalies ekonomikos šaltinis. Dabar padėtis tokia pati, kaip ir 1893 metais, nes viso pasaulio šalys stulbinamu greičiu pereina prie elektros energijos. Šis pokytis vyksta įvairiausiose srityse: nuo pramonės iki automobilių.
Tesla ir Westinghouse’as žinojo, kad nepavyks veiksmingai ir patikimai suvaldyti Niagaros galių, be daugiafazės kintamosios srovės sistemos, taip pat suprato, jog Niagaros krioklys yra idealioje vietoje, šalia Jungtinių Valstijų bei Kanados pramonės centrų ir prekybinių kelių. Be to, 1890 metais bent penktadalis visų amerikiečių gyveno maždaug šešių šimtų kilometrų atstumu nuo krioklio.34 Tačiau jiems kilo galybė inžinerinių sunkumų, taip pat protestus rengė šiam projektui prieštaraujantys gamtosaugininkai.
Negana to, krioklyje iš tiesų buvo per daug vandens, kad būtų galima juostiniu ar virviniu būdu perduoti elektros energiją iš vandenračių. Būtų reikėję astronominių lėšų, norint bet kokiomis pastangomis pažaboti visą didžiulio Niagaros srauto galią.
Čia pasirodė grobuoniškas verslininkas ir bankininkas Johnas Pierpontas Morganas (1837–1913). Šio žmogaus pavardė buvo kapitalo sinonimas, jis galėjo padaryti bet ką, kad tik užsidirbtų pinigų. Taigi, trumpam atsitraukę, panagrinėkime pavyzdį. Ironiška, kad „General Electric“ sukūrė Samas Insullas, artimiausias Edisono patikėtinis ir pagrindinis jo darbuotojas. Jis nedrąsiai patarė savo bosui susijungti su J. P. Morganu.
Jo motyvas buvo padėti Edisonui išlaikyti įvaizdį ir bent šiek tiek apsaugoti savo palikimą, nes tapo aišku, kad nuolatinės srovės sistema nelaimės Srovių karo. Viskas buvo labai paprasta. Taip pat, didelei Edisono gėdai, J. P. Morganas, pagrindinis bendrovės „Cataract Construction“ partneris, jau buvo atmetęs jo pasiūlymą įrengti instaliaciją ir tiekti elektros energiją į Niujorką.
Galiausiai Edisonas susitaikė su skausminga išvada, kad jam teks nulipti nuo elektros mokslo viršukalnės, o J. P. Morganas padėjo jį nuversti. Taip, Edisonas ir toliau dirbo kaip naujai suformuotos „General Electric“ bendrovės direktorius; taip, jis gavo milijonus dolerių akcijomis; taip pat jo įmonė finansavo betikslius ieškojimus keliose laboratorijose, bet jo vardas buvo ištrintas. Geriausios Edisono dienos liko praeityje, nors kai kurie garsūs draugai, pavyzdžiui, Henris Fordas, bergždžiai stengėsi išsaugoti blėstančią jo reputaciją. Tesla ir vėl nugalėjo! Bet ar jis laimėjo tai, ką norėjo? Ar būtent šio mentalinio balzamo jam taip reikėjo? Pamatysime.
***
Nuo XIX amžiaus vidurio pastangos pažaboti Niagaros krioklio galias vis patekdavo į aklavietę, nesvarbu, ar taip nutikdavo dėl projektavimo iššūkių, ar dėl lėšų, ar dėl vaizduotės stokos. 1886 metais inžinierius Thomas Evershedas, dirbantis prie Erio kanalo, pasiūlė kol kas rimčiausią planą. Bet niekada neatsirado milijonų dolerių, kurių reikėjo šiam projektui įgyvendinti.
Tačiau 1889 metais grupelė turtingų ir įtakingų niujorkiečių nusprendė išbandyti jėgas. Jie sukūrė bendrovę „Cataract Construction“, kurios akcinis kapitalas siekė 174 tūkstančius dolerių, o už žemę ir kelių teises buvo sumokėta 308 500 dolerių. Iš viso investuota 482 500 dolerių (apie 14,4 mln. dolerių dabartiniais pinigais). Vos šimtas tūkstančių dolerių iš šios sumos buvo sumokėta grynaisiais, o likusi dalis – Niagaros krioklio elektros bendrovės obligacijomis.
Tačiau problemos tik pradėjo ryškėti. Tiesą sakant, niekas nežinojo, nuo ko pradėti. Reikėjo instrukcijų ir plano. Kai kuriems atrodė, kad įgyvendinti šį projektą yra tas pats, kas užkopti į Everesto viršukalnę be vedlio. Buvo siūloma paskirti kasdienį administratorių ir atlikti galimybių studiją: juk tai ne koks trumpalaikis projektas ar šabloniškas darbas. Vadovauti šiai užduočiai paskirtas garbingas bankininkas ir įtakingas asmuo Edwardas Deanas Adamsas, įgijęs inžinerinį išsilavinimą Norvičo universitete ir Masačusetso technologijų institute.
Adamsas netrukus suvokė, kad daugiausia galimybių yra siųsti energiją į gamyklas Bufale maždaug už trisdešimt kilometrų, o vėliau – į didesnius miestus, kur kasdien reikia nemažai arklio galių fabrikams, parduotuvėms ir gyvenamosioms vietoms aprūpinti. Keista, bet Adamsas vis dar nebuvo apsisprendęs, kaip būtų geriausia tiekti energiją dideliais atstumais. Jis net konsultavosi su Edisonu – šis, kaip ir galima spėti, rekomendavo pasitelkti nuolatinę srovę. Westinghouse’as pasiūlė garo varikliuose naudoti suslėgtą orą.39 Suglumęs Adamsas sukvietė ekspertų grupę. 1890 metais buvo įkurta Tarptautinė Niagaros komisija, jos būstinė įsteigta Londone.
Komisija, prašydama teikti pasiūlymus, kreipėsi į dvidešimt aštuonias Jungtinių Valstijų ir Europos įmones. Kad pretendentai greičiau teiktų paraiškas, pasiūlė dvidešimt tūkstančių dolerių prizą. Westinghouse’as atsisakė dalyvauti, įsitikinęs, kad jo patarimai kur kas vertingesni už laimėjimo sumą. Jis pareiškė: „Tie žmonės bando gauti šimto tūkstančio dolerių vertės informaciją, siūlydami prizus, iš kurių didžiausias – trys tūkstančiai.“ Sumanusis Westinghouse’as žinojo, kaip visa tai vyksta. Tokio rango žmogui šie konkursai ar žaidimai nerūpėjo. Nors prizai kitąmet buvo išdalyti, nė vienas iš keturiolikos pasiūlymų nebuvo išsamus ar perspektyvus.
Tunelio statybos judėjo į priekį, bet 1891 metų vasarą „Cataract Construction“ valdybai kilo problemų dėl imtuvo kanalo ir turbinos kameros. Labiausiai neramino, kokia bus vandens turbinų konstrukcija ir energijos perdavimo tipas. Kitų metų vasarą buvo parengti baziniai penkių tūkstančių arklio galių turbinų planai. Bet kaip bus perduodama energija?
Smulkmeniškai išnagrinėjus visas galimybes, aiškūs dalykai pasidarė dar aiškesni: akivaizdu, kad vienintelis logiškas pasirinkimas buvo Teslos daugiafazė kintamosios srovės sistema. Turėkite omenyje, kad buvo ir prieštaraujančiųjų, pavyzdžiui, lordas Kelvinas iš Anglijos. 1893 metų gegužės 1 dieną pareiškė: „Paminėsite mano žodį: nedarykite milžiniškos klaidos rinkdamiesi kintamąją srovę.“ Jo perspėjimas liko neišgirstas, nes vėliau tą patį mėnesį „Cataract“ statybų bendrovė pastebėjo ryškią tendenciją: linkstama naudoti kintamąją srovę, tad kitos idėjos neteko prasmės. Tai bus Teslos daugiafazė kintamosios srovės energijos gamybos ir skirstymo sistema. Kaip ir galėjome tikėtis, gruodį Westinghouse’o elektros bendrovė jau buvo pasiruošusi pateikti išsamų pasiūlymą.
Adamso vadovavimas „Cataract“ statybų bendrovei pasirodė labai tinkamas, bet jam vis dar reikėjo pasikonsultuoti su pačiu Tesla dėl naujausių patobulinimų elektros srityje. Pavyzdžiui, vyras išreiškė susirūpinimą dėl to, kad Europos valstybės nuo daugiafazės kintamosios srovės perėjo prie vienfazės. Teslos atsakymas buvo paprastas: „Nė kiek neabejoju, kad visoms bendrovėms, išskyrus „Helios“, kuri perpirko teises iš mūsų įmonės, teks sustabdyti daugiafazių variklių gamybą. <…> Būtent dėl šios priežasties mūsų priešai verčiami pereiti į vienfazę sistemą ir turi sparčiai keisti nuomonę.“
Dabar reikėjo aptarti technines ypatybes, bet ir Westinghouse’as, ir „General Electric“ stengėsi užsitikrinti išskirtinę padėtį ir kuo daugiau išpešti iš milžiniško projekto. Galiausiai nuspręsta, kad sandoris atitenka Westinghouse’o bendrovei, nes šis žmogus buvo sukaupęs daugiau žinių ir patirties, dirbdamas su Teslos daugiafaze kintamosios srovės sistema (jo inžinieriai kasdien tobulino kintamosios srovės gaminius), be to, jis įrodė, kad yra kompetentingas ir moka paskirstyti lėšas įgyvendinant didelius projektus, tarp kurių buvo apšviesti Čikagos pasaulinę parodą ir tiekti energiją.
Šiaip ar taip, „General Electric“ bendrovės padalinys „Edison General Electric“ negalėjo pasigirti tokiais pasiekimais. Žinant, kaip viskas susiklostė, galima spėti, kad Adamsas, dar 1889 metų pabaigoje pardavęs Edisono bendrovės akcijas, galėjo numatyti tokį „General Electric“ pralaimėjimą.
Be to, „General Electric“ finansininkai bijojo ginčytis su inžinerijos patarėjais, iš kurių tikėjosi gauti teisingus atsakymus, nes, laimėję sandorį, galėjo sulaukti didžiulių investicijų.45 Pripažinęs neprilygstamą Teslos kompetenciją, Adamsas dažnai prašydavo jo peržvelgti ir aptarti daugybę techninių žurnalų straipsnių apie kintamąją srovę. Išradėjas dažnai atmesdavo – ir teisingai – kitų žmonių planus dėl konstrukcinių bei techninių nesklandumų. Visas šias problemas išsprendė kintamosios srovės sistema. Atvirai tariant, Tesla jau kūrė belaidžio energijos perdavimo koncepciją, tad jam atrodė, kad visas šis reikalas tik beprasmiškai blaško dėmesį.
