Remiantis aukštųjų mokyklų mokslo vertinimo metodikomis, šiuo metu labiausiai vertinamos publikacijos, išleistos aukštą citavimo indeksą turinčiuose žurnaluose, kurie „saugomi“ „Web of Science“ (WoS) duomenų bazėse.
Ar tikrai tai yra pačios Lietuvai naudingiausios publikacijos? Pradėkime nuo jų naudingumo Lietuvos verslui ir verslo visuomenės prieigos prie šios duomenų bazės. WoS duomenų bazė yra viena iš brangiausių mokslo publikacijų duomenų bazių pasaulyje. Lietuva paprastai įsigyja tik kelias licencijas prieigai prie šios duomenų bazės, net patiems mokslininkams prieiga prie jos publikacijų yra sudėtinga. Verslininkams įsigyti licencijas per brangu, naudotis mokslininkams skirta prieiga - per daug sudėtinga. Reikia įvertinti ir tai, kad tik labai nedidelė verslo visuomenės dalis gali laisvai skaityti mokslo darbus anglų kalba ar kitomis pasaulio kalbomis. Tai reiškia, kad Lietuvos mokslininkų pačios perspektyviausios publikacijos skirtos remti kitų, labiau išsivysčiusių šalių ekonomikas.
WoS mokslo publikacijų duomenų bazė nėra ir pati didžiausia mokslo publikacijų duomenų bazė. Šiuo metu pati didžiausia ir finansiniu bei laiko požiūriais prieinamiausia - „Google Scholar“ duomenų bazė. Tiesa duomenų baze ją galima vadinti tik sąlyginai, nes tai virtuali duomenų bazė, mokslo darbų paieškos variklis, tačiau tai priemonė, leidžianti operatyviai ir pigiai mokslininkams skelbti savo rezultatus visame pasaulyje. „Google Scholar“ yra mokslo progresą skatinanti, pigesnė ir daugiau galimybių tiek mokslui tiek verslui suteikianti aplinka, kurioje gali kurtis įvairios duomenų bazės.
Kitas klausimas, ar WoS duomenų bazę galima laikyti tik pačių vertingiausių mokslo požiūriu publikacijų duomenų baze? Tuo galima sudvejoti dėl publikacijų atrankos kriterijų, kuriais remiantis publikacijos orientuojamos į WoS duomenų bazės žurnalus. Jeigu nėra kitų būdų, kaip atrinkti geriausias publikacijas be mokslinių publikacijų citavimo indeksų, kodėl remiamasi žurnalų citavimo indeksais tokiais kaip Impact Factor (IF)? Juk šiuo metu jau yra būdų, leidžiančių nustatyti ir autorių citavimo indeksus, tokius kaip h-index (hi, hc, hm), ir pačių straipsnių citavimo indeksus.
Tiek mokslininkui, tiek verslininkui yra svarbi konkreti publikacija, o ne žurnalas. Mokslo leidinius leidžiančioms leidykloms yra labai naudinga, kai svarbesni yra žurnalų citavimo indeksai nei atskirų straipsnių citavimo indeksai. Tai skatina mokslininkų konkurenciją dėl aukštą citavimo indeksą turinčių mokslo žurnalų. Tačiau ar tai naudinga mokslui ir verslui? Juk mokslui, o ypač verslui, yra daug svarbesnis operatyvumas ir informacijos naujumas. Tuo tarpu leidykloms pateikta informacija sensta, o mokslininkai negauna taip reikalingo mokslo visuomenės atsako savo tyrimams tęsti.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvos mokslininkai tapo leidybos verslo įkaitais. Natūraliai kyla klausimas, - ar ne laikas pereiti nuo straipsnių publikavimo žurnaluose prie straipsnių publikavimo internete, nuo žurnalų citavimo indeksų prie atskirų straipsnių citavimo indeksų? Tuo labiau, kai šiuo metu tiek pačių straipsnių publikavimui tiek jų citavimo indeksų nustatymui yra sukurtos nieko nekainuojančios, daugeliu požiūrių pranašesnės priemonės, - tokios kaip „Google Scholar“ duomenų bazė, „Publish or Perish“ atskirų straipsnių citavimo indeksų nustatymo programa, automatiniai vertėjai, leidžiantys matyti publikaciją norima kalba ir kitos šiuo metu mokslo visuomenei žinomos priemonės.
Aišku, visada atsiras šios idėjos oponentų, kuriems iškils straipsnių recenzavimo klausimas, juk skelbiant straipsnius internete galima sudvejoti, ar straipsnis yra recenzuotas kompetentingų mokslininkų. Šiuo metu ypač mėgstamas slaptas recenzavimas. Daugumai teko susidurti su tokiomis recenzijomis, kurios pavirto reitingų lentelėmis, kurias galima užpildyti net neperskaičius straipsnio. Galima juos nuraminti, nes šis klausimas yra jau labai seniai išspręstas. Tam tikslui yra naudojamas jau seniai žinomas recenzavimo būdas skelbti recenziją viešai. Šis recenzavimo būdas labai gerai dera su prie internetinių publikacijų pateikiamų komentarų galimybėmis bei straipsnio statuso stebėsena (komentuotas straipsnis, recenzuotas straipsnis, cituotas straipsnis, kokioje šalyje cituotas ir t.t.). Tokia vieša diskusija ir stebėsena dažnai padeda susidaryti nuomonę apie publikacijos svarbą.
Kita svarbi problema yra Lietuvos mokslininkų prieiga prie WoS duomenų bazės mokslo žurnalų. Šiuo metu publikacijų vertinimo metodika, paremta žurnalų citavimo indeksais, dirbtinai sukuria publikacijų eiles prie aukštesnius citavimo indeksus turinčių WoS mokslo žurnalų. Tai verčia mokslininką net kelis metus laukti, kol bus paskelbta jo publikacija. Be to, tai taip pat ir kainuoja. Šiuo metu sparčiai populiarėja atviros prieigos mokslo žurnalai, tačiau tai yra ir brangiausiai kainuojantys autoriui žurnalai, nes autoriui reikia kompensuoti visas prarastas leidyklos pajamas, gaunamas tiek iš autoriaus, tiek iš skaitytojo. Tarkime straipsnio kaina „Elsevier“ leidyklos atviros prieigos žurnaluose, kurie priklauso WoS duomenų bazei, mokslininkui gali siekti net iki penkių tūkstančių JAV dolerių. Poros tūkstančių litų dydžio algą gaunančiam Lietuvos mokslininkui tai yra tikras iššūkis. Manau, kad daugelis mokslininkų sutiks, kad tokia situacija nėra normali.
Aišku, turint iš Europos mokslui skirtų fondų finansuojamą projektą, rasti lėšų straipsnio finansavimui įmanoma, netgi privaloma. Tačiau per septynis metus visa Lietuva dalyvavo tik 392 FW-7 projektuose, kurių bendras finansavimas, įskaitant tyrimų įrangą, darbo užmokestį, keliones, publikavimą ir kt. sudarė tik apie 52 mln. eurų. Taigi, iš vieno projekto Lietuva gavo vidutiniškai apie 132 tūkstančius eurų, vadinasi metams projektui tenka apie 19 tūkstančių eurų. Netgi atsisakius įrangos, algų ir viso kito, išeitų penkios prestižinės publikacijos per metus.
Taip pat nepasakyčiau, kad būtent vykdant tarptautinius projektus gimsta geriausios idėjos, - juk tai užsakomieji darbai. Prisiminkite „Apple“ įkūrėją Steve'ą Jobsą ir kitus inovatorius bei tai, kaip gimė jų genialios idėjos ir ar daug jie turėjo milijonų savo idėjų publikavimui? Kalbant apie privačių kompanijų finansuojamus projektus, tai dauguma iš jų tiesiog draudžia atskleisti informaciją apie užsakomuosius tyrimus, na nebent jeigu tai yra daugiau reklamai skirta tendencinga mokslo publikacija.
Dar viena problema - lietuvių kalbos problema. Suteikus prioritetą tik WoS duomenų bazės mokslo žurnalams, nyksta lietuvių kalba leidžiamų mokslo žurnalų populiarumas. Juk kiekvienas stengiasi paskelbti publikaciją ten, kur ji bus vertinama kaip rimta mokslo publikacija. Nėra jokios prasmės skelbti gerą straipsnį lietuvių kalba leidžiamame WoS duomenų bazei nepriklausančiame žurnale, jeigu jis nebus užskaitomas kaip rimtas mokslinis straipsnis, nes jam nenustatomas citavimo indeksas, tuo labiau, jeigu šios publikacijos vėliau nebebus galima paskelbti kitame žurnale. Publikacijos citavimo indeksą galima nustatyti daugumai Lietuvos mokslo žurnalų, ir netgi straipsnių, saugomų mokslo duomenų bazėse. Lietuva šiuo būdu galėtų reikšmingai prisidėti prie tokių duomenų bazių kūrimo. Juk bendrai paėmus Lietuvos mokslininkų mokslo publikacijų skaičius nėra mažas, o mokslo žurnalų leidyba yra ir ilgai trunkanti ir, kiek man žinoma, Lietuvoje nuostolinga.
Taigi, turėdami vertinimo metodiką, paremtą žurnalų citavimo indeksais, mes skurdiname ir lietuvių kalba skelbiamą mokslą ir lietuvių kalbą ir pačią Lietuvą. Nemanau, kad visi mokslo žurnalai turėtų būti spausdinami lietuviškai, bet nereikia pamiršti ir profesinės lietuvių kalbos. Kokia šalis ja rūpinsis, jeigu ne Lietuva? Visai neseniai teko dalyvauti „Horizon 2020“ programos pristatyme, kur net už programos pristatymą atsakinga pranešėja negalėjo surasti tinkamų lietuviškų terminų. Aišku, galime turguje kalbėtis rusiškai arba lenkiškai, moksle – angliškai, o namuose galėsime pakalbėti ir lietuviškai.
Yra dar vienas aspektas, apie kurį jau nebegalima tylėti, - tai apmokėjimas Lietuvos mokslininkams už atliktą darbą. Gal todėl, kad mes negerbiame savo šalies, nesirūpindami, kad mokslas teiktų kuo didesnę naudą Lietuvai, Europa negerbia ir mūsų. Netgi dirbantiems tarptautinėje plotmėje, dalyvaujant tarptautiniuose projektuose mokamas daug mažesnis atlyginimas negu kitų labiau išsivysčiusių Europos valstybių mokslininkams, jau nekalbant apie mokslininkų darbų skelbimą, už kurį jis dar turi susimokėti, ir pedagoginį darbą. Juk nėra teisinga, kai Lietuvos mokslininkui, atliekančiam tą patį darbą kaip ir kitų šalių mokslininkai, pavyzdžiui, mokant pagal „Erasmus“ programą atvykusius mokytis užsieniečius, arba dalyvaujant tarptautiniuose projektuose, mokėti keletą kartų mažesnį atlyginimą, kuris nustatomas pagal Lietuvos vidutinį atlyginimą. Neseniai teko dalyvauti viename renginyje, surengtame Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai proga. Renginys buvo skirtas mokslininkų skatinimo klausimams spręsti. Ne vienas iš šiame renginyje dalyvavusių mokslininkų užsieniečių pabrėžė ypač mažas Lietuvos mokslininkų algas, tačiau mūsų mokslo ir švietimo vadovai buvo linkę to nepastebėti. Bet tai juk buvo ypač gera proga kelti vienodo užmokesčio už tą patį darbą klausimą Europos lygiu. Nejaugi Europoje tik žemdirbiai gali sau leisti reikšti pretenzijas dėl lygių teisių?
Taip pat kyla klausimas, ar tik publikacijos reikalingos Lietuvai. Labai keista, kai vertinant mokslininkų veiklą arba institucijų veiklą, kita mokslinė veikla, tarkime, išradybinė veikla, užsakomieji mokslo darbai dažnai vertinama tik simboliškai. Taip pat dar niekaip neatsisakoma provincialumo moksle. Siekiama, kad mokslo produktas ne tik turi būti sukurtas mokslo institucijos, bet ir jai priklausytų nuosavybės teise, o mokslininko dalyvavimas versle, steigiant mokslo produktų diegimo į gamybą įmones, tokias kaip SPIN-OFF, dažnai ne skatinamas, bet net draudžiamas. Manau, kad ekonominę naudą teikiantys mokslo produktai turėtų būti verslo nuosavybė, o ne mokslo institucijos (turiu galvoje tokius mokslo produktus kaip išradimai), o mokslininkų dalyvavimas, sukuriant tokius mokslo produktus, turėtų būti ypač vertinamas. Kokia nauda Lietuvai iš išradimo, užregistruoto mokslo institucijos vardu, jeigu jis reikalingas tik tai mokslo institucijai, o ne verslui? Juk išradimo patento esmė yra monopolinė teisė į gamybą. Aišku, įvairiais aspektais sunku pasakyti, kas vertingesnis,- straipsnis ar išradimas, tačiau pakeisti vertinimo metodiką taip, kad Lietuvos mokslas duotų didesnę naudą Lietuvos ekonomikai, tikrai galima.
Taigi, ar neatėjo laikas pereiti nuo prestižinio mokslo prie Lietuvai naudingo mokslo?
