Diena, kai šalį aplankė prezidento Smetonos apdovanotas skautų judėjimo įkūrėjas Robertas Baden-Powellas: kaip 1933 metų rugpjūtis įėjo į Lietuvos istoriją

1933 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos skautų ir viso krašto gyvenime nutiko įsimintinas įvykis – Lietuvą aplankė tarptautinio skautų judėjimo įkūrėjas ir vadovas, generolas lordas Robertas Baden-Pauelas (angl. Lord Robert Baden-Powell, 1857–1941).

Robertas Stefensonas Smitas Baden-Pauelas gimė Londone, 1857 m. vasario 22 d. ir buvo aštuntas iš dešimties vaikų Oksfordo universiteto geometrijos profesoriaus Badeno Pauelo šeimoje. Vaikystėje Robertas mokėsi kelete mokyklų, kol, galiausiai, gavo stipendiją lankyti prestižinę Charterhouse mokyklą, kuri netrukus buvo perkelta iš Londono į Sario (angl. Surrey) grafystę. Berniukas jau tada domėjosi žvalgyba, gamtos pažinimu, griežė smuiku ir skambino pianinu, piešė. Atostogų metu jis kartu su broliais leisdavosi į įvairius žygius kanoja arba jachta, nuolat lavino išgyvenimo gamtoje įgūdžius.

Baigusiam mokyklą R. Baden-Pauelui nepavyko įstoti į Oksfordo universitetą, tad jaunuolis nukreipė žvilgsnį į kariuomenę ir įstojo į kavaleriją. 1876 m. prisijungė prie Indijoje dislokuoto 13-ojo husarų pulko, jam buvo skirtas leitenanto laipsnis. Karinėje tarnyboje Baden-Pauelas specializavosi žvalgyboje, žemėlapių sudaryme, o gana greitai pradėjo mokyti ir kitus karius. Mokymų metu smulkūs vienetai ar grandys dirbo kartu, vadovaujami vieno lyderio. Karininkas itin ištobulino savo mokymų sistemą tarnybos Pietų Afrikoje metu XIX a. 9 dešimtmetyje.

Pervestas į britų slaptąją tarnybą, Baden-Pauelas daug keliavo. Žvalgomųjų kelionių metu jis dažnai maskuodavosi kaip drugelių kolekcininkas. Grįžęs į Pietų Afriką ir prisiminęs šiame kontinente matytus medžiojančius ir sėlinančius vaikus, Baden-Pauelas iš esmės įgyvendino skautų idėją per Antrąjį būrų karą (1899–1902) vykusią Mafekingo apsuptį (1899–1900): jo vadovaujami 12–16 m. berniukai, suburti į savanorių kuopą, gerai atliko žvalgybos, ryšių bei sanitarijos užduotis ir tokiu būdu prisidėjo prie Jungtinės Karalystės pergalės kare. Grįžęs į tėvynę, 1903 m., Baden-Pauelas tapo nacionaliniu didvyriu ir buvo paskirtas kavalerijos generaliniu inspektoriumi.

1907 m. jis surengė eksperimentinę stovyklą berniukams Braunsi (angl. Brownsea) saloje – ši iniciatyva yra laikoma skautų judėjimo pradžia. Rengdamas berniukų ugdymo programą, Baden-Pauelas rėmėsi ne tik savo patirtimi, bet ir įvairiomis kitomis jaunimo auklėjimo sistemomis. 1908 m. pasirodė jaunimui skirtas veikalas „Skautybė berniukams“ (angl. Scouting for Boys), kuris sulaukė milžiniško populiarumo ir vėliau buvo išleistas daugelyje valstybių. Siekdami įgyvendinti knygos idėjas, berniukai pradėjo burtis į skautų grupes. Skautybė pradėjo greitai plisti po Jungtinę Karalystę, o nuo 1908 m. – ir už jos ribų.

Jau 1909 m. Londono Krištoliniuose rūmuose (angl. Crystal Palace) įvyko Anglijos skautų sueiga. 1910 m. Baden-Pauelas pasitraukė iš kariuomenės – likusią gyvenimo dalį jis skyrė skautybės idėjų ir praktikų sklaidai. Jis daug keliavo, nuolat akcentuodamas dvasinio ir fizinio ugdymo svarbą bei propaguodamas skautų gyvenimo vertybes ir naują požiūrį į visuomenę.

Per 1920 m. Londone surengtos pirmosios pasaulinės skautų stovyklos (Jamboree) uždarymą Baden-Pauelas buvo paskelbtas Pasaulio skautų šefu. Tikrąja organizacija skautai tapo tik po metų, kai buvo įsteigtas jų veiklą koordinuojantis biuras.

Pirmasis lietuvių skautijos vienetas (skiltis) buvo įsteigtas Vilniuje 1918 m. spalio 1 d., pirmoji mišri draugovė – tų pačių metų lapkričio 1 d., o pirmoji skaučių draugovė – 1918 m. gruodžio 15 dieną.

Minėto judėjimo susiformavimo aplinkybės Lietuvoje buvo pakankamai prieštaringos, nes tarpukario laikotarpiu skautai atsidūrė tarp dviejų pagrindinių visuomeninės raidos tendencijų – atgimstančiai valstybei būdingo modernaus kūrybinio veržlumo ir didžiajai krašto gyventojų daliai būdingo tradicinio katalikiško konservatyvumo. Kadangi skautai neturėjo tradicijoms atstovaujančio palikimo, jiems teko patiems formuoti savo tapatybę.

Nepaisant šių aplinkybių, nemažą krašto jaunimo atstovų dalį traukė skauto-žvalgo, kovotojo su blogiu idealai, judėjimo moraliniai įžadai bei organizacijoje kultivuojama kolegialumo ir brolybės atmosfera. 1920 m. Lietuvoje veikė 9 skautų organizaciniai vienetai (tai galėjo būti draugovės, atskiros skiltys, būreliai ir pan.), kuriems priklausė maždaug 340 žmonių (neskaitant skautininkų), 1925 m. – 120 vienetų su apytiksliai 2 930 narių, 1930 m. – atitinkamai 208 ir 4 770.

Tarpukario laikotarpiu buvo leidžiami keli nacionalinio masto skautams skirti periodiniai leidiniai, tarp kurių didžiausio populiarumo susilaukė 1923 m. įkurtas žurnalas „Skautų aidas“ (žurnalo tiražas nuo 1938 m. – 28 tūkst. egzempliorių). Be to, nemažas skaičius draugovių ir tuntų leido savus šapirografuotus periodinius ir neperiodinius laikraštėlius.

Baden-Pauelui, kaip tarptautinio skautų judėjimo neginčijamam autoritetui ir vadovui, Lietuva nebuvo visiška terra incognita. Jis daug metų susirašinėjo su lietuviškosios skautybės puoselėtoju dr. Jurgiu Alekna (1873–1952). 1928 m. Kauno tunto sueigoje Lietuvos skautams remti draugijos (LSRD) pirmininkas, brigados generolas Teodoras Daukantas (1884–1960) papasakojo susirinkusiems apie savo pokalbį su Baden-Pauelu, kurio metu skautų patriarchas pademonstravo, kad yra gerai informuotas apie skautišką judėjimą Lietuvoje.

Po ketverių metų Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona (1874–1944) Baden-Pauelą 75 metų amžiaus sukakties proga apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio (DLK) Gedimino I laipsnio ordinu.

1933 m. pradžioje visus krašto skautiško judėjimo dalyvius apskriejo džiugi žinia, kad skautų patriarchas ketina aplankyti prie Baltijos jūros esančias valstybes, tarp jų ir Lietuvą. Mintis suorganizuoti tokį kruizą (vėliau pavadintą „Draugystės kruizu“) kilo R. Baden-Pauelo žmonai ir pasaulio skaučių vadei Olavei Sent-Kler, ledi Baden-Pauel (angl. Olave St. Clair, Lady Baden-Powell, 1889–1977), kuomet ji 1932 m. rugpjūčio mėn. lankėsi Lenkijoje. Vos per mėnesį susirinko virš tūkstančio kandidatų.

R. Baden-Pauelas idėjai pritarė, tačiau pageidavo, kad laivas, kuriuo bus plaukiama, būtų britiškas. Surasti laivą, kuriame tilptų tiek žmonių, nebuvo paprasta, bet galiausiai prie Kanados krantų buvo aptiktas kompanijai „White Star Line“ priklausantis okeaninis laineris „Calgaric“, kuriame tilpo 650 žmonių. „Draugystės kruizo“ maršrutas taip pat atrodė ambicingai: Roterdamas – Kylio kanalas – Gdynė – Klaipėda – Ryga – Talinas – Helsinkis – Stokholmas – Oslas – Pentland Firth sąsiauris – Obanas. Iš viso į kelionę kartu su Baden-Pauelų šeima susiruošė apie 100 skautų vadų, 475 skaučių vadovių ir 80 kitų asmenų.

Garbingiems svečiams priimti 1933 m. rugpjūčio 14–18 d. Palangos pušyne buvo surengtas Lietuvos skautų ir skaučių sąskrydis. Sąskrydžiui vadovavo pulkininkas Juozas Šarauskas (1894–1941), Lietuvos skautų sąjungos (LSS) Vyriausiasis skautininkas, su padėjėju V. Rozmanu ir adjutantu kapitonu P. Kamarausku.

Svečių priėmimui vadovavo majoras Aloyzas Valušis, jų pervežimą kuravo M. Kukutis, susisiekimą Kretingos stotyje – kapitonas V. Ikamas su padėjėju leitenantu M. Šarausku. Sąskrydyje dalyvavo 1 134 skautai ir 598 skautės – iš viso 1 732 žmonės.

Lietuvos skautai stengėsi paversti sąskrydžio stovyklą kuo gražesne ir puošnesne. Jos puošimui vadovavo Č. Janušas. Stovykloje buvo įrengti šimtai palapinių, viešbutis, ligoninė, telefono centrinė, fotolaboratorija, garsiakalbiai, komendantūra, virtuvės, tribūna pajūryje, keleri vartai ir kiti infrastruktūros objektai.

Keliose vietose buvo pavaizduotas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėktuvas „Lituanica“, neseniai „sugėlęs“ lietuvių širdis. Bene įspūdingiausiu stovyklos objektu tapo žemėje iškastas bendras stalas, prie kurio vienu metu galėjo susėsti pusantro tūkstančio žmonių. Stilizuotą „staltiesę“ (lietuvišką saulę su 12 spindulių) suprojektavo Giedrė Žmuidzinavičiūtė, žinomo dailininko Antano Žmuidzinavičiaus dukra.

Okeaninis laineris „Calgaric“ prisiartino prie Klaipėdos uosto 1933 m. rugpjūčio 17 d. 9 valandą. Laivo denyje svečius pasitiko Lietuvos skautų šefo (tai yra, Lietuvos Respublikos prezidento A. Smetonos) pavaduotojas dr. J. Alekna, LSS Vyriausiasis skautininkas J. Šarauskas ir Vyriausioji Lietuvos skaučių vadė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958), dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio našlė.

Laineris į uostą įplaukti negalėjo, todėl svečiai buvo parplukdyti į krantą dviem mažesniais laivais. Klaipėdoje juos sutiko klaipėdiškių Kęstučio draugovė su M. Kukučiu priešakyje bei LSS, gubernatūros ir Vyriausybės atstovai. Baden-Pauelų pora su susirinkusiais pasisveikino lietuvišku skautų šūkiu „Budėk!“.

Klaipėdoje svečiai buvo suskirstyti į 24 grupes ir susodinti į jiems skirtus automobilius (visi LSS gretoms priklausantys grupių koordinatoriai privalėjo mokėti angliškai). Į Palangą važiuojančius svečius iš abiejų kelio pusių entuziastingai sveikino gausūs skautų ir skaučių būriai su lietuvių ir britų vėliavėlėmis rankose. Malonios staigmenos sužavėtas, Baden-Pauelas apsiašarojo.

Iškilaus renginio proga Palangos pastatai buvo papuošti tautinėmis vėliavomis, o miesto pradžioje prie Vytauto gatvės buvo pastatyti garbės vartai, virš kurių plevėsavo Lietuvos ir Jungtinės Karalystės vėliavos (į Palangą atvykstančius svečius taip pat sveikino prie vartų pritvirtintas transparantas su užrašais lietuvių ir anglų kalbomis – „Sveikas, mylimas svety!“ ir „Welcome to Palanga“).

Greta vartų atvykstančiųjų laukė miesto burmistras, visuomenės ir politinis veikėjas dr. Jonas Šliūpas (1861–1944), Palangos klebonas ir dekanas, prelatas Juozapas Šniukšta (1864–1949), išsirikiavusių skautų ir skaučių gyvasienės (špaleriai) bei didėlė miestiečių ir kurorto svečių minia.

Kai pasirodė ilga virtinė besiartinančių autobusų ir lengvųjų automobilių, pasigirdo triukšmingos ovacijos. Pirmiausia atvykusius svečius prie garbės vartų angliškai pasveikino J. Šliūpas, kuris patikino susirinkusius, kad tokios didelės skautiško judėjimo atstovų grupės iš užsienio vizitas yra didelė šventė ne tik Palangos kurortui, bet ir Lietuvos skautams.

Po burmistro kalbos Baden-Pauelui buvo įteikti Palangos Garbės piliečio diplomas ir gintarinis suvenyras (obelisko formos statulėlė su Vytauto Didžiojo atvaizdu), o jo sutuoktinei, poniai Olavei – puošni gėlių puokštė. Orkestras sugrojo Jungtinės Karalystės himną, skautų judėjimo įkūrėjas tarė padėkos žodžius, o paskui nuskambėjo ir „Tautiška giesmė“.

Po Lietuvos himno atlikimo dr. J. Šliūpas pakvietė skautų judėjimo įkūrėją atidaryti jo vardu pavadintą gatvę (buvusią Pušyno). Nuoširdžiai besišypsodamas, R. Baden-Pauelas paėmė į rankas žirkles ir, žmonai talkinant, iškilmingai perkirpo lietuvių tautiniais raštais dekoruotą kaspiną.

Tada Badenai-Poveliai su palyda nuvyko į grafų Tiškevičių rūmus pailsėti, o visi kiti britų skautai nuskubėjo į pušyne esančią stovyklą. Svečiai stebėjosi Lietuvos skautų stovyklavimo patyrimu ir niuansuoto aplinkos papuošimo įgūdžiais.

12 val. Baden-Pauelų pora susitiko su Lietuvos skautų šefu – valstybės prezidentu A. Smetona. Po šio susitikimo jo dalyviai nuvyko į didįjį skautų sąskrydžio paradą pajūryje. Banguojančios jūros pakraštyje susirinko nemenkas aktyvaus Lietuvos jaunimo būrys, troškęs atiduoti pagarbą ir pasveikinti skautybės kūrėjus ir vadus.

Šalia pajūryje įrengtos tribūnos margavo ilga skirtingų amžiaus grupių skautų ir vėliavų virtinė. Aukštųjų svečių vizito į Palangą su nekantrumu laukė ir lietuvių skautai iš Lenkijos aneksuoto Vilniaus krašto, bet jie negavo leidimo atvykti į sąskrydį, todėl perdavė savo šilčiausius linkėjimus atsiųsdami nuoširdų sveikinimą, kuris buvo perskaitytas visiems pajūryje susirinkusiems sąskrydžio dalyviams.

Staiga pasigirdo iškilmingo maršo garsai ir komanda: „Skautai, ramiai! Didžiuoju saliutu šefus gerbk!“ – į parado vietą atvyko gausus įtakingų asmenų būrys: sutuoktiniai Baden-Pauelai, A. Smetona su žmona Sofija Chodakauskaite-Smetoniene (1885–1968), Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius (1892–1940) su ponia Vince Jonuškaite-Zauniene (1901–1997), dažnai Lietuvoje lankęsis britų generolas Alfredas Burtas, dr. J. Alekna, pulkininkas J. Šarauskas, majoras A. Valušis ir kiti.

Griausmingų ovacijų lydimi, svečiai užlipo į šventinę tribūną, kurioje buvo sumontuota garsiakalbių sistema. Pasigirdus trimitui, jaunesnieji skautai (vilkiukai bei paukštytės) su vėliavėlėmis rankose išsiskyrė iš išsirikiavusios virtinės ir apsupo garbinguosius svečius. Antrą kartą nuskambėjus trimitui buvo suneštos skautų ir skaučių draugovių vėliavos, o po to trečio muzikinio signalo banguojanti žmonių jūra žaibišku greičiu užtvindė šventinę tribūną. Šimtai skautiško judėjimo atstovų be sustojimo skandavo „Baden-Pauel – Antanas Smetona!“ ir „Hurrah! Valio!“. Karštas Lietuvos skautų entuziazmas sujaudino R. Baden-Pauelą iki ašarų.

Nutilus ovacijoms, su sveikinimo kalba į susirinkusius prabilo A. Smetona. Lietuvos skautų šefo kalbą čia pat išvertė Lietuvos skaučių sąjungos užsienio dalies vedėja Magdalena Avietėnaitė (1892–1984).

Po dar vieno „Tautiškos giesmės“ atlikimo atėjo metas pasisakyti ir R. Baden-Pauelui. Skautų patriarchas savo kalbą pradėjo lietuvišku šūkiu „Budėk!“ ir tuoj pat susilaukė galingo atsako „Vis budžiu!“. Baden-Pauelas padėkojo sąskrydžio dalyviams „už tokį gražų ir didingą priėmimą, už didelį lietuvių svetingumą“ ir perdavė susirinkusiems šilčiausius Jungtinės Karalystės skautų linkėjimus.

Po skautybės autoriteto kalbos nuskambėjo britų himnas, kuris buvo traukiamas ir Lietuvos skautų. Nuskambėjus himnui, sąskrydžio dalyviams padėkos žodžius tarė ir ponia Olavė. Pasibaigus kalboms, Baden-Pauelas buvo apdovanotas aukščiausiu LSS apdovanojimu – Gedimino Vilko ordinu, o ponia Olavė – skaučių Lelijos ordinu. A. Smetonos ir Baden-Pauelų poros pasisakymus bei apdovanojimų įteikimą lydėjo nuoširdžios ovacijos.

Atėjus laikui pradėti iškilmingą paradą, pirmasis pro tribūną pražygiavo pulk. J. Šarauskas, už jo – sąskrydžio štabas, toliau – būsimieji (-osios) skautai (-ės), vilkiukai ir paukštytės; vyr. sktn. S. Kymantaitė-Čiurlionienė, jos štabas ir šimtai skaučių; berniukų stovyklos viršininkas vyr. sktn. V. Šenbergas, studentų skautų korp. „Vytis“ ir skautai tuntais.

Įkvėpti lietuvių pavyzdžio, svečiai iš Jungtinės Karalystės irgi nusprendė susiorganizuoti ir pražygiuoti pro tribūną, nors to nebuvo numatyta renginio programoje ir kituose kraštuose britų skautai bei skautės to nedarė.

Pasibaigus paradui, LSS viršenybė atlydėjo svečius į stovyklos centrą. Baden-Pauelų šeima ir A. Smetona buvo sutikti per visą stovyklą išsirikiavusių garbės gyvasienių ir palydėti į jiems skirtas palapines, pastatytas ant aukšto kalnelio. Paviešėję palapinėse, visi trys šefai paliko savo autografus (inicialus „A. S.“, „B. P.“ ir „O. B.-P.“) ant didelio akmens, kuris vėliau tapo sąskrydžio paminklu. Vėliau Baden-Pauelų pora atskirai pasveikino Lietuvos skautininkų ir skautininkių šeimą.

Pasibaigus paradui svečiai buvo pakviesti skautiškų vaišių prie bendro stalo, kuris buvo pagražintas samanomis, akmenėliais, lietuviškų tautinių juostų ir tulpių ornamentavimu, skautiškų ženklų kolekcija ir panašiai. Prieš vaišes prie įspūdingo dydžio stalo susėdo virš 800 skautų ir skaučių. Skautų judėjimo įkūrėjas ir Lietuvos prezidentas buvo jiems skirtose vietose, papuoštuose dideliais inicialais „B. P.“ ir „A. S.“. Šventišką nuotaiką stovykloje kūrė ir muzikiniai kolektyvai – dainininkės ir dirigentės Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės (1895–1962) diriguojamas skautų choras bei kapelmeisterio ir kompozitoriaus Broniaus Jonušo (1899–1976) vadovaujamas pučiamųjų instrumentų orkestras.

Po vaišių virš šešių šimtų svečių išsiskirstė po stovyklą, o LSS viršenybės lydimi šefai stengėsi aplankyti kiekvieną tuntą atskirai. Itin didelį įspūdį visiems svečiams paliko lietuvių tautinė ornamentika, kurios netrūko stovyklos apipavidalinimo sprendimuose.

Atgal į lainerį susiruošusius svečius visą kelią lydėjo išsirikiavusių Lietuvos skautų ir skaučių gyvasienės. Susijaudinę skautiško judėjimo atstovai garsiai skanduodavo atsisveikinimo žodžius: „Sudieu! Goodbye!“. Nesibaigiančių ovacijų lydimi svečiai Klaipėdoje vėl susėdo į mažesnius laivus ir persikėlė į lainerį. 18 val. inkarą pakėlęs „Calgaric“ sirenomis ir vėliavų signalais atsisveikino su Lietuva. Laivui pradėjus judėti, iš lainerio pasigirdo garsios skanduotės lietuvių kalba „Ačiū! Ačiū!“. Krante likę skautai atsakė savo broliams ir seserims iš Jungtinės Karalystės entuziastingais šūksniais „Valio! Valio!“.

Baden-Pauelo vizitas į Lietuvą sukėlė nemažą atgarsį skautiško judėjimo gretose ir prisidėjo prie krašto populiarinimo pasaulyje – ne veltui užsienio reikalų ministras D. Zaunius buvo pareiškęs: „Jeigu Lietuvos valstybė būtų išleidus šimtą tūkstančių litų, nebūtų gauta tiek propagandos, kaip iš šio sąskrydžio“.

Sąskrydžio proga buvo išleista speciali brošiūra „Lithuanian Scouts“ ir žurnalo „Skautų aidas“ padidinto tiražo numeris, kuriame buvo apstu straipsnių anglų kalba. Šie leidiniai buvo išsiųsti visiems britų išvykos dalyviams. Po Baden-Pauelo vizito LSS gavo apie 500 (!) laiškų su padėkos žodžiais bei šiltais atsiliepimais apie sąskrydį ir Lietuvą. Apie sąskrydį buvo labai daug rašyta britų spaudoje: pavyzdžiui, 1936 m. Jungtinės Karalystės skaučių vadovių žurnale „The Guider“ buvo paskelbtas Rose Kerr straipsnis, kuriame autorė aprašė priėmimą Palangoje ir negailėjo liaupsių Lietuvos broliams ir seserims. Po „Draugystės kruizo“ finišo buvo išleista „Calgaric“ kelionėms skirta knyga, kurios skyrius apie Lietuvą buvo didžiausias ir gausiai iliustruotas. Pasak generolo palydovo ir ekskursijos vado sero Persio Evereto (angl. Sir Percy Everett; 1870–1952), „apsilankymas Lietuvoje buvo stebuklingiausias ir įdomiausias įvykis per mūsų viešėjimą Baltijos kraštuose“.

Iš kelionės sugrįžęs R. Baden-Pauelas Lietuvos skautams ir skautėms nusiuntė laišką, kuris buvo paskelbtas žurnale „Skautų aidas“. Šiame kreipimesi tarp viso galima aptikti ir tokius žodžius: „Šiltumas priėmimo, kurį Jūs, Lietuvos skautai ir skautės, suteikėte skaučių šefei ir man, taip pat mūsų skautininkams, ilgai man pasiliks kaip itin laimingas atsiminimas“.

Šaltinių sąrašas:

https://trakaimuziejus.lt/

Sktn. Giedrius Globys, „Lietuvių skautų susikūrimas ir veikla pirmojoje Lietuvos Respublikoje“, in Pasaulio skautijai – 100 metų (Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2009).

Petras Jurgėla, Lietuviškoji skautija (New York: Lietuvių Skautų Sąjunga, 1975).

Darius Liutikas, Skautai. Dievui, Tėvynei, Artimui! Skautybė pašto ženkluose (Vilnius: Lietuvos piligrimų bendrija, 2011).

Psktn. Kazys Majauskas. Didysis mūsų sąskrydis Palangoje, Skautų aidas, 8 (113) (1933).