Pora santykinai netoli viena nuo kitos esančių juodųjų bedugnių rengiasi susidurti. Šie gigantiški objektai yra arčiau vienas kito, nei kuri kita užfiksuota supermasyvių juodųjų bedugnių pora, o ir arčiausiai Žemės esanti.
Karina Voggel iš Strasbourgo univeristeto Prancūzijoje su kolegomis atrado šias dvi milžines Čilėje esančiu Labai dideliu teleskopu (VLC). Didesniosios JB masė yra 154 milijonus kartų didesnė už Saulės masę, o mažesnioji – 6,3 milijonus.
Jos yra NGC 7727 galaktikoje, už maždaug 89 milijonų šviesmečių nuo Žemės. Didesnioji JB yra šios galaktikos centre, o mažesnioji – už maždaug 1600 šviesmečių šone – ji tikriausiai anksčiau priklausė mažesnei galaktikai, kurią prieš milijardus metų prarijo NGC 7727.
Dabar susilieti ketina pačios JB. Tyrėjų skaičiavimais, jos turėtų susidurti ir susilieti vieną didelę JB po maždaug 250 milijonų metų.
„Tokie astronominiai procesai trunka milijardus metų, tad negalime stebėti, kaip jie vyksta, tačiau patį susiliejimo procesą esame užfiksavę“, – pažymi K. Voggel. – „Tai yra fazė, kurios įprastai dažnai negalime stebėti.“
Šie du objektai yra penkis kartus arčiau Žemės, nei kita arčiausia supermasyvių juodųjų bedugnių porą, būtent todėl tyrėjams jas ir pavyko aptikti. Juodąsias bedugnmes jie pastebėjo iš greito šalimais esančių žvaigždžių judėjimo, o ne įprastu, į jas krentančios materijos skleidžiamos materijos spinduliavimo aptikimo metodu.
„Šiuo atveju juodosios bedugnės yra tylios – nelabai garsios – ir todėl nebuvo pastebėtos“, – sako K. Voggel. – „Gali dar būti daug daugiau supermasyvių juodųjų bedugnių, besislepiančių už galaktikų centrų ribų.“
Jos vertinimu, atsižvelgus į tokias ne centre esančias juodąsias bedugnes, kaip mažesnioji šios sistemos narė, bendras žinomas supermasyvių juodųjų bedugnių skaičius visatoje galėtų padidėti net 30 procentų.
Žurnalo nuoroda: Astronomy & Astrophysics, DOI: 10.1051/0004-6361/202140827
