Po supernovos sprogimo bent kelias dešimtis tūkstančių metų matoma jos liekana – besiplečiantis dujų debesis. Tyrinėdami dujų judėjimą, temperatūrą ir kitas savybes, astronomai gali nustatyti ir supernovos sprogimo laiką.
Yra žinoma, kad per paskutinius 40 tūkstančių metų mažiau nei 1500 parsekų atstumu nuo Žemės sprogo bent 18 supernovų. Jų gama spinduliuotė, pasiekusi Žemės atmosferą, galėjo suardyti kai kuriuos azoto atomus ir paversti jų branduolius radioaktyvia anglimi.
Anglį – ir įprastą, ir radioaktyvią – inkorporuoja gyvi organizmai, taip pat ir medžiai, tad radioaktyvios anglies gausos pokyčiai atsispindi jų rievėse. Jau seniai žinomi keli staigūs radioaktyvios anglies gausos pokyčiai Žemės atmosferoje praeityje, tačiau iki šiol nebuvo bandyta jų susieti su konkrečių supernovų sprogimų laikais.
Naujajame tyrime būtent tai ir padaryta. Iš 18 supernovų sprogimų aštuoni paliko identifikuojamus pėdsakus medžių rievių radioaktyvios anglies kiekyje, o keturi pėdsakai – tikrai reikšmingi, viršyjantys procentą. Didžiausias pikas, net trijų procentų pagausėjimas, įvyko prieš 12800 metų.
Įdomu, kad kaip tik tada Žemėje prasidėjo klimato atšalimas, vadinamas Jaunosiomis Driadomis (angl. Younger Dryas). Ar jį sukėlė kometos, palikusios Velos liekaną, sprogimas – tvirtai atsakyti negalime, bet šis tyrimas rodo, kad tokia hipotezė yra bent jau tikėtina.
Tyrimo rezultatai publikuojami International Journal of Astrobiology; viešai prieinamą (lyg ir truputį ankstesnę) straipsnio versiją rasite arXiv.