Tarptautinė gamtos išsaugojimo sąjunga prieš keletą dienų paskelbė, kad į jos sudaromą Raudonąją knygą šiemet įrašyta 41 415 gyvųjų organizmų rūšių. Vos vienos rūšies statusas buvo pakeistas į keliantį mažiau susirūpinimo.
16 306 biologinės rūšys šiemet pripažintos nykstančiomis (188 rūšimis daugiau nei pernai), 785 laikomos išmirusiomis, o 65 išsaugotos tik nelaisvėje.
Gorilas žudo ir žmonės, ir virusai
Raudonoji knyga yra autoritetingiausias biologinių rūšių, kurioms gresia išnykimas, sąrašas. Tai yra geriausia vis labiau plintančio biocido (aliuzija į genocidą) iliustracija. Sąrašą sudaranti Tarptautinė gamtos išsaugojimo sąjunga vienija 84 valstybes, 108 vyriausybines agentūras, daugiau nei 800 nevyriausybinių organizacijų ir maždaug 10 tūkst. mokslininkų iš 147 šalių.
Gyvieji organizmai klasifikuojami pagal išnykimo grėsmę. Visos rūšys suskirstytos tokias kategorijas: išnykusios arba išnykusios laisvėje; esančios kritinėje, pavojingoje padėtyje arba pažeidžiamos (rūšys, kurioms gresia pasaulinis išnykimas); esančios netoli išnykimo ribos (rūšys, kurios išnyks nesiėmus specialių veiksmų); keliančios mažiausią susirūpinimą (rūšys, kurioms išnykti didelės grėsmės nėra); taip pat išskiriamos rūšys, apie kurias nėra pakankamai duomenų.
Itin niūrų paveikslą atskleidžia žmogui artimiausių gyvūnų padėtis. Vakarų gorilų (Gorilla Gorilla) statusas buvo pakeistas iš pavojingo į kritinį. Kertant miškus vakarų lygumų gorilos (Gorilla Gorilla Gorilla) tampa lengviau sumedžiojamos, be to, trečdalį šio porūšio atstovų įveikė Ebolos virusas. Per pastarąjį ketvirtį amžiaus gorilų populiacija sumažėjo 60 proc.
Sumatros orangutanų (Pongo abeli) ir Borneo orangutanų (Pongo pygmaeus) padėtis išlieka kritiška. Abiem rūšims pavojų kelia miško kirtimas, pavyzdžiui, siekiant žemę apsodinti aliejui auginamomis palmėmis. Borneo palmių plantacijos nuo 1984-ųjų iki 2003-ųjų padidėjo nuo 2 tūkst. iki 27 tūkst. kv. km.
Pirmą kartą į Raudonąją knygą pateko dešimt Galapaguose augančių koralų rūšių, daugiau nei pusė atsidūrė ant išnykimo ribos. Jų smarkiai sumažėjo praūžus uraganui „El Nino” ir dėl klimato pokyčių atšilus jūros vandeniui.
Po intensyvių, bet nesėkmingų Jangdzės delfinų (Lipotes vexillifer) paieškų praėjusį lapkritį ir gruodį ji buvo įtraukti į galinčių išnykti gyvūnų sąrašą. Didžiausią grėsmę šiems delfinams kelia žvejyba, intensyvi laivyba ir gyvenamųjų vietų mažėjimas.
Dėl užtvankų ir krantinių statybos, drėkinimo projektų, smėlio kasimo Indijos ir Nepalo krokodilų (Gavialis gangeticus) skaičius per vos daugiau nei dešimtmetį sumažėjo 58 proc. – nuo 436 suaugusių gyvūnų 1997-aisiais iki 182 suaugusių gyvūnų 2006-aisiais.
Malaizijos begonija – tik XIX amžiaus kolekcijose
Šiemet Raudonojoje knygoje minimos 9 956 paukščių rūšys, 1 217 iš jų yra iškilusi grėsmė.
Afrikoje ir Azijoje gerokai sumažėjo maitvanagių. Spartų raudongalvių peslių (Sarcogyps calvus) ir Egipto peslių (Neophron percnopterus) populiacijos sumažėjimą per pastaruosius aštuonerius metus, be kitų priežasčių, sukėlė vaistas diklofenakas, naudojamas ir gyvūnams gydyti. Baltagalviams pesliams (Trigonoceps occipitalis), baltanugariams pesliams (Gyps africanus) ir grifams (Gyps rueppellii) gresia išnykti dėl maisto stokos, mat mažėja laukinių žinduolių, dažnų susidūrimų su elektros laidais ir preparatų, skirtų naikinti tokius grobuonis kaip hienos ar šakalai.
Raudonojoje knygoje atsidūrė 738 roplių rūšys, 90 iš jų gresia išnykimas. Meksikoje gyvenantys gėlavandeniai vėžliai (Trachemys taylori ir Trachemys ornata) stokoja gyvenamųjų vietų. Meksikos Santa Katalinos saloje gyvenančias barškuoles (Crotalus catalinensis) baigia išnaikinti kolekcininkai.
Iš sąraše esančių 12 043 augalų rūšių 8 447 minimos kaip atsidūrusios pavojuje. Viena begonijų rūšis (Begonia eiromischa) šiemet vienintelė paskelbta išnykusi. Malaizijoje augusi gėlė žinoma tik iš kolekcijų, 1886-1898 metais sukauptų Penango saloje. Ilgiau nei šimtmetį miškuose buvo nesėkmingai ieškoma bent vienos tokios begonijos.
Intensyvi žvejyba ir populiarėjantys akvariumai kelia grėsmę daugybei žuvų. Viena iš jų – nedidelė tropinė žuvis Pterapogon kauderni, itin mėgstama akvariumų savininkų. Kasmet sužvejojama 900 tūkst. tik Banggai archipelage netoli Sulavesio salos Indonezijoje randamų žuvelių.
Šiemet vos viena rūšis Raudonojoje knygoje buvo perkelta į mažesnio išnykimo pavojaus kategoriją. Mauricijuje gyvenančią Psittacula eques, kuri prieš 15 metų buvo viena rečiausių pasaulio papūgų, padėjo išsaugoti lizdų stebėjimas, papildomas maitinimas ir kiti veiksmai.
Didesnė grėsmė – tropikų „gyventojams”
Tikslus Žemėje esančių gyvųjų organizmų rūšių skaičius nežinomas. Mokslininkai yra suklasifikavę daugiau nei 1,5 mln. rūšių, tačiau kai kurie tvirtina, kad jų gali būtų nuo 10 iki 100 mln, teigiama žurnale „Mother Jones”. Vien mokslui nežinomų bakterijų esą gali būti 5-10 mln., o grybų – 1,5 mln. rūšių.
Gyvūnija ir augalija nuolat keičiasi, todėl rūšių nykimo procesas yra natūralus, juolab kad išnykusias rūšis pakeičia kitos. Tačiau retkarčiais gyvąjį pasaulį sukrečia kur kas spartesnis floros ir faunos nykimas, kurio negali kompensuoti gana lėtai atsirandančios naujos rūšys.
Per pastaruosius 439 mln. metų Žemę sukrėtė penki didžiuliai kataklizmai, kurių metu išnykdavo nuo 50 iki 95 proc. visų gyvų organizmų, įskaitant dominuojančias gyvybės formas, pavyzdžiui, dinozaurus. Žurnale „Nature” neseniai buvo skelbiama, kad prireikia 10 mln. metų, kol atkuriama iki tokio kataklizmo egzistavusi biologinė įvairovė.
Šiandien galime stebėti šeštą didįjį rūšių nykimą, dar vadinamą holoceno eros (dabartinės geologinės epochos) nykimu. Jį pradėjo žmonės, prieš 50 tūkst. metų keliaudavę po Afriką su primityviais peiliais, strėlėmis ir žeberklais, darkydami nepažeistas ledynmečio ekosistemas bei pakeisdami jas visiems laikams, išnaikindami vieną ar kitą unikalią rūšį (pavyzdžiui, kardadantes kates ir tundroje gyvenusius gauruotuosius mamutus).
Ledynams ištirpus, žmonės, pasitelkę kauptukus, dalgius, galvijus, ožkas ir kiaules, užbaigė biologiškai turtingą epochą, vadinamą Edeno (Rojaus) periodu. Tačiau kad ir kokį pavojų gamtai būtų kėlę pirmykščiai žmonės, jis nepalyginamas su tuo, kas vyksta šiandien.
XX amžiuje rūšys pradėjo sparčiai nykti dėl daugybės priežasčių. Pagrindinė – žmonių veikla, ir tiesiogiai, ir netiesiogiai veikianti biologinę įvairovę. Dėl jos mažėja vietų, kur gali saugiai jaustis augalai ir gyvūnai. Florą ir fauną naikina medžioklė, užterštumas, klimato pokyčiai, įvairios ligos, dažnas derliaus ėmimas, kiti pokyčiai žemdirbystėje, žmonių sukurtos gyvūnų ir augalų rūšys, spartus gamtos išteklių naudojimo.
Dažniau nyksta tropiniuose regionuose gyvenantys paukščiai, žinduoliai ir amfibijos. Čia auga plačialapių augalų miškai, kuriuose, kaip manoma, gyvena dauguma žemės ir vandens gyvūnų. Ypač daug nykstančių gyvųjų organizmų priskaičiuojama Australijoje, Brazilijoje, Kinijoje ir Meksikoje.
Dauguma nuo XVI amžiaus išnykusių biologinių rūšių buvo aptinkamos vandenynų salose. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius flora ir fauna taip pat dažnai nyksta žemyninėse teritorijose.
Vėl atrasta vos keletas „išnykusių” rūšių
Girdėdami kalbas apie gyvūnų nykimą, tikriausiai galvojame apie liūdną raganosių, pandų arba žydrųjų banginių padėtį. Tačiau tai tėra nedidelė išnykimo dėlionės dalelė – bendras nykstančių gyvūnų skaičius kelia daugiau nei susirūpinimą. Manoma, kad pavojuje yra atsidūrusios 40 proc. Žemėje esančių gyvųjų organizmų rūšių – 51 proc. roplių, 52 proc. vabzdžių, 73 proc. gėlių.
Teigiama, kad dabar gyvųjų organizmų rūšys nyksta šimtą kartų sparčiau, nei turėtų. Garsus Harvardo biologas Edwardas O. Wilsonas ir kai kurie kiti mokslininkai spėja, kad tikrasis rūšių nykimo greitis yra 1-10 tūkst. didesnis nei natūralus.
E. O. Wilsono įsitikinimu, iki 2100 metų dėl mūsų – homo sapiens – veiklos išnyks pusė augalų ir gyvūnų rūšių. Apie didelės dalies jų egzistavimą mes galbūt niekada ir nesužinosime.
Amerikos gamtos istorijos muziejaus atlikta apklausa parodė, kad 7 iš 10 biologų mano, jog masinis gyvųjų organizmų nykimas kelia grėsmę ir pačiai žmonijai – net kur kas didesnę, nei pasaulinis atšilimas. Deja, per porą amžių nuo tada, kai prancūzas Georges’as Cuvier, ištyręs fosilijas ir paskelbęs, kad prieš mus egzistavusį pasaulį sunaikino kažkokia katastrofa, pirmą kartą apibrėžė gyvųjų organizmų nykimą, nedaug nuveikėme, kad išvengtume panašios katastrofos.
1992 metais buvo priimta Biologinės įvairovės konvencija, kurią vėliau ratifikavo 190 valstybių, išskyrus JAV, Iraką, Vatikaną, Somalį, Andorą ir Brunėjų. Europos Sąjunga po kurio laiko pakvietė visą pasaulį pasistengti iki 2010 metų sustabdyti rūšių mažėjimą. Susirūpinę bioįvairovės specialistai pernai pasiūlė sudaryti specialią komisiją, panašią į Tarpvyriausybinę klimato kaitos komisiją, kad būtų galima įvertinti rūšių nykimą ir parengti veiksmų planą.
Esama pavyzdžių, kai pavyko atrasti rūšis, kurios, manyta, jau buvo išnykusios: Australijoje – visžalį lapuotį, vadinamą Wollemi pušimi, ir nedidelį medžiuose gyvenantį žinduolį Petaurus gracilis, Indijoje – Jerdono medžiokliu vadinamą paukštį Rhinoptilus bitorquatus, Naujojoje Zelandijoje – žaliai mėlyną neskraidantį paukštį takahe, JAV – šviesiasparnį genį Campephilus principalis. Tačiau kalbant apie daugelį kitų rūšių, Raudonąją knygą galima pavadinti sausros šalimi su menka lietaus viltimi.
Nykstant bitėms – 14 mlrd. dolerių nuostolis
Į kritinę situaciją biologinės rūšys gali patekti ne tik džiunglių kakofonijoje, bet ir dykumoje, kur iš pirmo žvilgsnio nėra jokios gyvybės. Čia sutinkami gyvūnai turi savas išgyvenimo taisykles. Kojotai kasa savotiškus šulinius, kad surastų vandens. Baltasparniai balandžiai, turėdami progą, atsigeria tiek, kad užtektų ilgam. Juodauodegiai kiškiai gali ištverti net 44 laipsnių kūno temperatūrą. Tam tikros rūšies vėžliai vandenį kaupia didžiulėse šlapimo pūslėse ir šlapinasi ant savęs, kad atsivėsintų.
Šie gyvūnai sukuria savotišką dykumos kūną. Išnykus kuriai nors jo daliai, nukentėtų ir kitos. Panašiai yra ir kitose ekosistemose – tundroje, džiunglėse, prerijose, vandenynų pakrantėse, koralų rifuose.
Tai puikiai iliustruoja 12 metų užtrukusių Čihuahua dykumos tyrinėjimų rezultatai. Jamesas H. Brownas ir Edwardas Heske iš Naujosios Meksikos universiteto nustatė, jog dykumoje išnykus trims kengūrinių žiurkių rūšims, krūmynus gana greitai pakeitė žolės, todėl sumažėjo augalų, kartu – ir paukščių. Vienos rūšies išnykimas gali sukelti didžiulius pokyčius – lyg domino kaladėlių griūtį.
Pavyzdžiui, skruzdės padeda išgyventi maždaug šimtui kitų rūšių – nuo bičių iki paukščių. Europoje buvo pastebėta, kad per pastaruosius 25 metus smarkiai pasikeitė bičių įvairovė. Kartu sumažėjo bičių apdulkinamų augalų. Šis sunkus darbas visame pasaulyje yra vertas 92 mlrd. dolerių (beveik 230 mlrd. litų). Bičių augintojai iš 24 JAV valstijų praneša, kad pastaraisiais metais išmirė iki 70 proc. jų augintinių kolonijų. Jungtinių Valstijų žemės ūkiui tai reiškia 14 mlrd. dolerių (35 mlrd. litų) nuostolius.
Sparčiai nyksta ne tik atskiros rūšys, bet ir klasės, pavyzdžiui, amfibijos – prieš 300 mln. metų atsiradusi varlių, salamandrų ir rupūžių klasė. Kad ji nyksta, biologai pirmą kartą pastebėjo prieš dvi dešimtis metų. To priežastis – žmogaus veiklos padariniai, dėl plonėjančio ozono sluoksnio didėjantis ultravioletinis spinduliavimas, vandens užterštumas, gyvenamųjų vietų nykimas dėl urbanizacijos, egzotiškų rūšių invazija, ligos.
Kai kurias ligas perneša ir patys gyvūnai. Pavyzdžiui, prieš pusę amžiaus į vakarus medicininiams tyrimams atgabenta Afrikos varlė su savimi atsinešė ir grybelį, kuris buvo mirtinas ten anksčiau gyvenusioms varlėms.
Pasak žurnalo „Nature”, per pastarąsias dvi dešimtis metų dėl klimato pokyčių išnyko mažiausiai 70 Pietų Afrikoje gyvenusių varlių rūšių.
Gyvybės randa net ten, kur jos neturėtų būti
Mokslininkams stengiantis suregistruoti visas Žemėje esančias biologines rūšis, retkarčiais pasigirsta pranešimų apie naujai atrandamus gyvūnus: į katę panašų žinduolį Borneo saloje, dailiai giedantį paukštį Indijoje, spalvas keičiančią gyvatę.
Dauguma tokių atradimų pasitaiko jūroje. Nuo 2000 metų kas savaitę atrandama vidutiniškai po tris naujas žuvų rūšis. Didelės dalies atradimų autoriai – 2 tūkst. tyrinėtojų iš daugiau nei 80 šalių, dešimtmetį bandę įvertinti vandenyno turtus ir jo pokyčius.
Jiems pavyko atrasti tokių gyvybės formų, kurios klesti terminiuose vandenyse Atlanto vandenyne ar sugeba išgyventi po 700 metrų storio ledo sluoksniu Antarktidoje. Aptikta krevetė, kuri, buvo manoma, išnyko prieš 50 mln. metų, Mahatano salos dydžio 20 mln. žuvų būrys, plaukiojantis netoli Naujojo Džersio, poromis gyvenantys jūros paukščiai, kurie per 200 dienų prieš perėjimo sezoną nuskrenda daugiau nei 70 tūkst. km aštuoneto formos trajektorija, tik retkarčiais nutūpdami pailsėti ant bangų.
Pasirodo, kad gyvybė egzistuoja net vietose, kur sąlygų jai išlikti nėra. Išlikimui reikalinga energija čia gaunama iš šaltinių, kuriais paprastai naudojasi tik žmonės, – radioaktyvaus urano, vandenilio, vandenilio sulfido, metano. Kai kurios rūšys (bakterijos, grybai, vienaląstės archėjos) gyvena maždaug 3 km gylyje Žemėje. Skaidriame kvarce Antarktidoje gyvenančios melsvabakterės įsigudrina atlikti fotosintezę, kiti organizmai – gyventi tarp kristalų uolose.
Tokie gyvieji organizmai vadinami ekstremofilais, nes jų pasaulis – protu nesuvokiamas. Didelė dalis šių rūšių gyvena sąlygomis, primenančiomis susiformavusią Žemę, dar iki to, kai fotosintezuojantys augalai iš vandens išskyrė deguonį ir sukūrė atmosferą.
Ramiajame vandenyne, mažiau nei 100 km į vakarus nuo Oregono valstijos, dugno dumble verda sunkiai įsivaizduojamas gyvenimas. Šimtų metrų gylyje po vandens sluoksniu, kuris galėtų sutraiškyti bet kokį žmogų, temperatūroje, kurioje mūsų kraujas pavirstų tyrele, gyvena kirmėlės, sraigės, bakterijos ir kiti gyvūnai. Čia nėra deguonies, užtat vandenilio sulfido ir metano – kiek tiek nori.
Šį pasaulį mokslininkai atrado tik 1984-aisiais, kai į paviršių pradėjo kilti angliavandenilio burbulai. Gyvybę čia palaiko ne fotosintezė, per kurią augalai, naudodami saulės šviesą, neleidžia nutrūkti maisto grandinei, bet chemosintezė, kur vienaląsčiai organizmai naudoja metaną ir vandenilio sulfidą, o maisto grandinės pagrindas yra dujos. Per šį procesą sukuriami povandeniniai karbonatų rifai, primenantys koralų rifus, kurie tampa užuovėja didžiulėms gyvųjų organizmų užuovėjomis. Tarp jų – ir tam tikros kirmėlės, gyvenančios mažiausiai 170 metų.
