Tai – Runito arba „Kaktuso“ kupolas. 1958 metais Runito saloje įvykdyta „Kaktuso“ vardu pavadinta operacija – susprogdintas 18 kilotonų branduolinis užtaisas, palikęs 105 metrų skersmens ir 11 metrų gylio kraterį. Jis, beje, greitai užsipildė vandeniu, mat Runito sala yra nedaug pakilusi virš jūros lygio. Tai buvo vienas iš daugybės branduolinio ginklo bandymų Maršalo salyne.
1977 metais į šią vietą atvyko keturi tūkstančiai JAV karių, kurie ėmė skusti žemę ir rinkti radioaktyviomis atliekomis paverstą gruntą. Per trejus metus jis buvo sukoncentruotas į „Kaktuso“ kraterį, kuris tuomet buvo uždengtas 46 cm storio betono sluoksniu. Taip Runiko kupolas gyvena ir šiandien. Tačiau, dabar jis ėmė kelti labai rimtų baimių.
Lapkritį „Los Angeles Times“ išspausdino straipsnį, kuriame buvo iškelti nuogąstavimai dėl plyšių Runito kupole – baiminamasi, kad radioaktyvios atliekos gali išsiveržti laukan, užteršdamos aplinkinį dirvožemį ir vandenį.
JAV Kongresas nurodė ištirti Runito kupolą ir jo poveikį aplinkai – JAV Energetikos departamentas tam turi šešis mėnesius. Bet rezultatus galima nuspėti jau dabar – kupolo būklė yra tokia gera, kokia gali ir situacijos pagerinti tiesiog nėra kaip. Į radioaktyvias atliekas negalima numoti ranka, ypač kai kažkur tame nelemtame krateryje yra ir plutonio 239, bet, prieš bandydami iškasti tą milžinišką kupolą ar imdami drebinti keliais, turite šį tą žinoti.
Visų pirma, tos baimės nėra naujos. 1982 metais (du metai po Runito kupolo užbaigimo) buvo suvokta, kad amžino saugojimo vieta nėra tokia jau amžina. Užtektų salai pasitaikyti kokio taifūno kelyje. Kupolas yra vos aukščiau už vandens lygį. 2013 metais tas pats Energetikos departamentas patyrinėjo Runito kupolą ir nustatė, kad jis laikosi neblogai ir net, jei galima surasti nedidelių įtrūkimų, jie nepadidins aplinkinio dirvožemio užterštumo. Kodėl? Na, dėl labai jau nesmagių, juodo humoro anekdotus primenančių, priežasčių.
Kai buvo laidojamas užterštas dirvožemis, darbai buvo atliekami labai kruopščiai. Bet mes kalbame apie dešimtis atominių bombų, susprogdintų skirtingose salose. Iš šešių salų suplukdytas dirvožemis yra labai radioaktyvus, bet skaičiuojama, kad pavyko surinkti ir palaidoti tik 0,8 proc. Enivetoke paskleistų radioaktyvių medžiagų. Tai, kas yra kupole, yra ne ką labiau radioaktyvu nei tai, kas yra aplink jį.
Įtrūkimų skaičiavimas nėra labai prasmingas. Taip, jie gali padidinti užterštumą, bet tais 1977 metais buvo atsisakyta esminės Runito kupolo detalės – grindų. Kaip „Kaktuso“ krateris prisipildė vandeniu, taip ir radioaktyvios atliekos potvynio bangų yra skalaujamos iš apačios.
Galiausiai, tos radioaktyvios atliekos nėra kažkoks švytintis žalias skystis. Tai – dirvožemis, kuris į kraterio duobę buvo verčiamas jį maišant su betonu. Tai pagerina radioaktyvių atliekų koncentravimą, neleidžia joms lengvai sklaidytis, tačiau kartu beveik visiškai nubraukia bet kokias idėjas Rutino kupolą taisyti.
Bet, žinoma, tai nereiškia, kad jokios grėsmės gamtai nėra. Plutonis yra ne tik radioaktyvus metalas – jis yra ir sunkusis metalas, kuris net ir mažomis koncentracijomis gali kenkti gyvajai gamtai. Tik ta žala jau padaryta ir užkirsti kelio jai nebėra kaip. Galime tik patys sau pažadėti, kad kito Šaltojo karo su visais branduolinio ginklo bandymais, nebus, bet ir patys į šį pažadą vėliau žiūrėsime skeptiškomis akimis.
