Tą padaryti sudėtinga, nes Žemė ir kitos planetos susiformavo praėjus kelioms dešimtims milijonų metų po Saulės susiformavimo, taigi Žemės uolienose pačių ankstyviausių Saulės sistemos pėdsakų nerasime.
Bet dabar, nagrinėdami meteorituose randamus mėlynus kristalus, mokslininkai aptiko įrodymų, jog Saulė tik susiformavusi buvo daugybę kartų aktyvesnė nei dabar. Kristalai, vadinami hibonitais, yra viena rūšis kalciu-aliuminiu-praturtintų inkliuzų (CAI), aptinkamų labai senuose meteorituose, kurie greičiausiai išlikę nepakitę nuo Saulės sistemos susiformavimo prieš 4,5 milijardo metų.
Lazerio spinduliais išgarinus keletą meteoritinių hibonitų ir nustačius jų sandarą masės spektrometru, paaiškėjo, kad juose yra helio bei neono atomų. Šie atomai beveik neabejotinai susiformavo, kai Saulės išmetamos energingos dalelės – protonai – pataikė į kalcio ir aliuminio atomus ir juos suskaldė. Helis ir neonas yra inertinės dujos, todėl nesąveikavo su kitomis dalelėmis ir liko įkalintos mineraluose.
Inertinių dujų kiekis ir apskritai jų egzistavimas rodo, kad Saulė buvo labai aktyvi – hibonitai būtų išgaravę arti Saulės, vadinasi energingos dalelės juos pasiekė dideliu atstumu, ne pačioje vidinėje protoplanetinio disko dalyje. Vėlesnių laikų CAI inertinių dujų nebeturi, taigi stipraus aktyvumo periodas Saulėje truko neilgai, vos kelias dešimtis milijonų metų. Šis rezultatas vienareikšmiškai įrodo jaunos Saulės aktyvumą, o ateityje padės geriau suprasti Saulės ir kitų sistemų planetų formavimosi procesą.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.