Tačiau rugpjūčio mėnesį, praėjus 85 metams, viena mokslininkų ir profesionalių kalnų tyrinėtojų komanda atokiame Volšo ledyne atrado seniai prarastos istorinės įrangos slėptuvę.
Prieš aštuonis dešimtmečius B. Washburnas ir jo kolega tyrinėtojas Robertas Batesas bandė įkopti į Lukanijos kalną Šventojo Elijo kalnuose, kai prastos oro sąlygos privertė juos palikti sunkią fotografavimo įrangą.
Norėdamas surasti kameras, 2022 metų balandžio pabaigoje profesionalus didžiųjų kalnų slidininkas Griffinas Postas kartu su kitais nuotykių ieškotojais ir mokslininkais leidosi į trijų savaičių ekspediciją po minėtą ledyną, stūksantį Kanados Kluonio nacionaliniame parke bei rezervate.
„Turėjau vilties, bet žinojau, kad tai panašu į adatos ieškojimą šieno kupetoje, – savo pranešime spaudai teigė G. Postas. – Per 85 metus ledyne galėjo daug kas nutikti“.
Jis paprašė Otavos universiteto glaciologės Doros Medrzyckos nuvykti į vietą ir sudaryti ledyno žemėlapį, kad šis padėtų nustatyti, kur laikui bėgant galėjo nuslinkti įranga.
„Jiems iš esmės reikėjo sužinoti, kaip ledynas juda, ir kaip būtų geriausia rasti slėptuvę“, – leidiniui „Insider“ pasakojo D. Medrzycka.
Ekspedicijai nuotoliniu būdu padėjo Otavos universiteto glaciologų komanda.
Atvykusi į reikiamą regioną, komanda paieškas vykdė pėsčiomis, slidėmis ir snieglente.
„Turėjome mintį, kur pradėti ieškoti, bet nieko tikslaus nežinojome“, – sakė D. Medrzycka ir pridūrė: „Nužingsniavome daugybę kilometrų, vaikščiodami ledynu aukštyn ir žemyn. Mums nesisekė – įrangos niekur nesimatė“.
Norėdama nustatyti originaliąją stovyklos vietą, komanda analizavo slėptuvės vietos nuotraukas, kurios išliko iš B. Washburno ekspedicijos.
Komanda fotoaparatus bei kitą įrangą rado tik per antrąją, trumpesnę kelionę į tą patį ledyną, įvykusią rugpjūčio mėnesį.
„Jau ketinome pasiduoti, nes visos mūsų pastangos buvo bevaisės“, – teigė D. Medrzycka.
Tačiau priešpaskutinę kelionės dieną D. Medrzyckai į galvą atėjo nauja teorija apie tai, kur galėtų būti ieškomi artefaktai.
Paprastai ledynai metai iš metų slenka pastoviu greičiu, tačiau, jos teigimu, Volšo ledynas priklauso retiems, „banguojantiems“ ledynams, kurie kas kelis dešimtmečius vienerius ar dvejus metus pradeda slinkti greičiau.
Ji atkreipė dėmesį, kad per visą ledyno ilgį buvo nusidriekusios nuolaužų krūvos, kurios, jos manymu, galėjo susidaryti dėl tokio bangavimo. Tai suteikė jai užuominų, kaip ir kada ledynas galėjo judėti.
Tai leido jai apskaičiuoti naują vietą, kurioje galėjo gulėti daiktai, ir ji buvo už trijų ar keturių mylių slėniu žemyn, maždaug už 14 mylių nuo tos vietos, kur juos paliko B. Washburnas.
Galiausiai jos nuojauta atvedė komandą prie dingusios įrangos. „Tai buvo nuostabus jausmas, ir aš pajutau palengvėjimą, kad man pavyko numatyti slėptuvę, – sakė D. Medrzycka. – Tai visiems buvo epinis momentas“.
Po kelių savaičių Kanados parkų archeologai kartu su ekspedicijos komanda sugrįžo į ledyną ir ištraukė įrangą iš ledo. Komanda rado nemažą dalį B. Washburno aerokameros „Fairchild F-8“, dvi filmavimo kameras su juostomis viduje, turistines lazdas, palapines ir kitus išgyvenimo reikmenis.
Pasak D. Medrzyckos, komanda žinojo, kad prieš palikdamas savo įrangą, B. Washburnas fotografavo ledyno peizažus. Dabar jie planuoja išryškinti dešimtmečių senumo juostą, tikėdamiesi išgelbėti įamžintus vaizdus.
„Svarbiausia, kad tai bus nauji duomenys, kurių būtume negalėję turėti, jei nebūtume radę šios slėptuvės, – sakė D. Medrzycka. – Mes sugebėjome atsekti kelią, kurį slėptuvė nukeliavo nuo 1937 metų“.
Ji pažymėjo, kad šie rezultatai padės mokslininkams geriau suprasti, kaip juda ledynai, ir pridūrė, kad „jei dabar šią informaciją sujungsime su palydovų duomenimis, galėsime pabandyti išsiaiškinti, ar pasikeitė ir kaip pasikeitė konkretaus ledyno – Volšo ledyno – tėkmė per pastaruosius aštuonis dešimtmečius“.
Šaltiniai:
