„Man kaip gydytojai tikrai rūpi, ką valgau. Mitybos racionas, praturtintas žuvimi, pasižymi itin svarbiu teigiamu poveikiu sveikatai. Jūrų produktai – puikus baltymų šaltinis ir, skirtingai nuo daugelio mėsos rūšių, dažniausiai turi mažai sočiųjų riebalų. Be to, tai puikus vitamino D ir omega-3 tipo riebalų rūgščių, be kurių negalima gyventi, šaltinis. Deja, tam tikrų rūšių žuvyse gyvsidabrio daugiau nei visose kitose. Noriu žinoti, kaip gyvsidabris gali pakenkti mano organizmui, ar turėčiau riboti žuvų, kurias vartoju, kiekį ir rūšis“ – teigė gydytoja Radha Modgil.
Žuvyje esančio gyvsidabrio problema niekam nebuvo žinoma iki XX a. šeštojo dešimtmečio, kai Japonijoje esančiame Minimatos mieste įvyko incidentas, atkreipęs viso pasaulio dėmesį į šį klausimą, rašo BBC. Jame didelę vandens taršą lėmė netoliese veikusi pramonės įmonė, o apsinuodijus žuvims, netrukus pasireiškė poveikis ir jas valgiusiems žmonėms.
Didelė dalis gyvsidabrio į mūsų kūnus patenka valgant žuvį ir kitus jūrų produktus. Vis tik iš pradžių verta išsiaiškinti, iš kur gi ši medžiaga patenka į pačias žuvis?
Gyvsidabris – tai toksiškas elementas, aptinkamas aplinkoje, į kurią jis patenka iš natūralių šaltinių: augalų ir dirvožemio, tam tikrų procesų, pavyzdžiui, garavimo metu.
Vis tik tenka pripažinti, kad pagrindinis išskiriamo gyvsidabrio šaltinis – pramoninė veikla.
Gyvsidabris kaip gamyklinė atlieka pumpuojamas tiesiai į upes ir jūras. Lyg to dar būtų maža, jo patenka į orą deginant iškastinį kurą, pavyzdžiui, anglį. Toks į orą patenkantis gyvsidabris cirkuliuoja atmosferoje, kol per lietų jis patenka į upes ir vandenynus.
Didžioji galiausiai vandenyje atsiduriančio gyvsidabrio dalis neorganinė, o tai reiškia, kad tokiu pavidalu jis nėra lengvai absorbuojamas gyvų organizmų, kai patenka į juos. Svarbu pastebėti, kad tokio gyvsidabrio gyvi organizmai greitai atsikrato, todėl jis jų organizme neužsilieka.
Vis tik tam tikrų rūšių bakterijos, gyvenančios vandenyje, paverčia neorganinį gyvsidabrį organine jo forma, vadinama metilgyvsidabriu. Ši medžiaga lengvai absorbuojama organizmų ir ją pašalinti yra sudėtinga. Taigi laikui bėgant metilgyvsidabrio šių bakterijų organizmuose susikaupia iš tiesų nemažai.
Iš pradžių metilgyvsidabrį absorbuoja dumbliai, kuriais minta maži organizmai, pavyzdžiui krevetės ir kriliai. Šiems organizmams dumblių tenka suvartoti iš tiesų daug, norint palaikyti gyvybines funkcijas, taigi kuo ilgiau jie gyvena, tuo daugiau metilgyvsidabrio sukaupiama jų organizmuose.
Šiuos organizmus medžioja žuvys, kurias vėliau suvartoja didesnės žuvys, o tas – dar didesnės žuvys ir t. t. Kiekviena žuvis suvartoja ir išsaugo tą metilgyvsidabrio kiekį, kurį buvo sukaupęs jos maistu tapęs organizmas.
Šis procesas vadinamas biomagnifikacija. Šio proceso rezultatas: didžiausios žuvų rūšys, esančios arčiausiai mitybos grandinės viršūnės, savo organizmuose gali būti sukaupusios iki 10 mln. kartų daugiau metilgyvsidabrio, nei aptinkama jūros vandenyje.
Kai kurių rūšių žuvyse vidutiniškai gyvsidabrio būna daugiau nei kitose. Dar svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad gyvsidabrio kiekis gali varijuoti tarp tos pačios rūšies žuvų populiacijų, priklausomai nuo jų gyvenamųjų plotų ir migracijos.
Minimatos katastrofa parodė, kad didelės metilgyvsidabrio dozės gali nepataisomai sužaloti žmogaus organizmą. Vis tik įprastiniame mitybos racione numatomo žuvies kiekio sudėtyje esantis gyvsidabrio kiekis ir jo poveikis žmogaus organizmui vertinamas kur kas atlaidžiau.
Iš dalies tai susiję su faktu, kad jūrų produktuose gausu organizmui teigiamą poveikį darančių medžiagų, pavyzdžiui, omega-3 riebalų rūgščių, teigiamai veikiančių žmogaus nervų sistemą ir galimai padedančių kovoti su neigiamu metilgyvsidabrio poveikiu.
Atlikti tyrimai patvirtina akivaizdų ryšį tarp per didelio ir per dažno žuvų vartojimo ir mūsų organizmuose esančio gyvsidabrio kiekio.
Vis tik sudėtinga tiksliai nustatyti žuvies kiekį, kurį vartodami galime išvengti žalos, nes metilgyvsidabrio poveikis žmogaus organizmą veikia nevienodai, priklausomai nuo asmens svorio, amžiaus ir genetikos.
Dažniausiai specialistai patvirtina, kad žuvies vartojimo privalumai iš esmės nustelbia rizikas, kylančias dėl gyvsidabrio poveikio.
Pavyzdžiui, nepaisant tam tikrų tyrimų metu nustatytos didesnės širdies ligų rizikos dėl gyvsidabrio vartojimo, kitų tyrimų rezultatai liudija, kad žuvyse esantys riebalai gali sumažinti pavojų mirti sustojus širdžiai.
Remiantis Maisto standartų agentūros (FSA) pateikiamais duomenimis, vartojant tas žuvų rūšis, kuriose gyvsidabrio sukaupiama palyginti mažai, rizika suvartoti gyvsidabrio per daug minimizuojama efektyviausiai.
Mažai gyvsidabrio ir daug omega-3 riebalų rūgščių turi atlantinės skumbrės, lašišos ir sardinės.
