Nuo to laiko astronomai aptiko netiesioginių tokių objektų, įprastai vadinamų juodosiomis skylėmis, egzistavimo įrodymų. Terminas „juodoji skylė” aiškinamas „numanomos kosminės cenzūros“ hipoteze, pagal kurią realūs, galintys susiformuoti Visatoje singuliarumai visada yra apsupti sfera, iš kurios negali ištrūkti nei medžiaga, nei šviesa. Tokia sfera vadinama įvykių horizontu, būtent dėl jos juodosios skylės yra visiškai tamsūs objektai mūsų Visatoje.
„Tačiau „kosminė cenzūra“ – dar neišspręstas klausimas. Jį labai sunku įrodyti ir taip pat sunku paneigti“, – sako A. Pettersas.
Bendroji reliatyvumo teorija nedraudžia egzistuoti lygčių sprediniams, kurie apibūdintų juodąsias skyles, neturinčias įvykių horizonto. Siekiant didesnio aiškumo, praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo pasiūlyta idėja, jog egzistuoja tam tikras dar nežinomas principas, kuris draudžia tokiems sprendiniams turėti fizikinę prasmę. Tačiau žymūs Kalifornijos technologijos instituto reliatyvumo kosmologijos specialistai Kipas Thorne'as ir Johnas Preskillis daugiau kaip prieš dešimtmetį iškėlė mintį, kad singuliarumai, neturintys įvykių horizonto, tam tikrais atvejais galėtų egzistuoti. Dabar A. Pettersas ir M. Werneris sugalvojo būdą, kaip tai būtų galima patikrinti.
„Astronomai negali tiksliai pasakyti, ar visos juodosios skylės iš tikrųjų yra tamsios, nes nepavyksta prasiskverbti pro visą medžiagą, supančią jas“, – aiškina A. Pettersas. Pagrindinis juodųjų skylių egzistavimo įrodymas yra jų stiprus gravitacinis poveikis aplink esantiems objektams. Tai gali pasireikšti tiek didelės energijos spinduliavimu, tiek smarkiai iškreiptomis netoliese esančių žvaigždžių orbitomis.
Profesorius A. Pettersas yra gravitacinių lęšių efekto specialistas. Šį efektą numatė bendroji reliatyvumo teorija. Jis ypatingas tuo, kad masyvus objektas tarp stebimo šviesos šaltinio ir stebėtojo išlenkia atkeliaujančios šviesos trajektoriją.
Ankstesniuose pranešimuose, išspausdintuose „Physical Review D“ 2005 m. lapkričio mėn. ir 2006 m. vasario mėn., A. Pettersas ir Charlesas Keetonas iš Rutgerso universiteto pasiūlė, kaip, pasitelkiant gravitacinius lęšius, nustatyti, ar gali būti pažeistas kosminės cenzūros principas.
Vis dėlto toks įvertinimas tinkamas tik nesisukantiems singuliarumams, kurie, kaip manoma, realiai neegzistuoja. Kol kas visi astronomų stebimi singuliariumai gana sparčiai sukasi, kartais net daugiau kaip tūkstantį kartų per sekundę.
A. Pettersas ir M. Werneris bendromis pastangomis pamėgino tą patį gravitacinių lęšių metodą pritaikyti realiems besisukanties singuliarumams. Kaip parodė rezultatai, jiems tai pavyko.
Darbe, kurį finansavo JAV Nacionalinis mokslo fondas bei Jungtinės Karalystės Mokslo ir technologijos priemonių taryba, mokslininkai pasinaudojo išvada, kad juodoji skylė gali netekti savo įvykių horizonto, jeigu jos judesio kiekio momentas yra didesnis už jos masę.
„Kitaip tariant, tai atitiktų kelis tūkstančius apsisukimų per sekundę, jei juodoji skylė svertų apie dešimt kartų daugiau už mūsiškę Saulę“, – teigia M. Werneris.
Mokslininkų skaičiavimai tokiam atvejui rodo, jog singuliarumo, neturinčio įvykių horizonto, didžiulė gravitacija turėtų suskaldyti artimų žvaigždžių ar galaktikų skleidžiamą šviesą taip, kad ją astronomams būtų įmanoma užfiksuoti ir išskirti jau egzistuojančias ar netolimos ateities prietaisais.
Visa tai aprašoma šešiomis skirtingomis lygtimis, kurios susieja singuliarumo sukinį su suskaidymais, kampinėmis orientacijomis ir dviejų suskaldytų atvaizdų ryškiais.
„Jei manęs paklaustumėte, ar tikiu, jog egzistuoja neturintys įvykių horizonto singuliarumai, aš atsakyčiau, kad šiuo klausimu esu neutralus, – tikina A. Pettersas. – Tam tikra prasme norėčiau, jog jų nebūtų. Teikčiau pirmenybę nematomoms juodosioms skylėms. Tačiau nesu iš anksto nusistatęs tiek, kad nesutikčiau su priešinga galimybe“.
