Pradėkime nuo to, ko gi reikia žmogui. Kadangi žmogus yra aerobinis eukariotas (ląstelių branduolius turintis organizmas), tam, kad jis galėtų gyventi ir išlaisvinti energiją oksiduodamas maistą, jam visų pirma reikalingos kitų organizmų pagamintos maistinės medžiagos ir deguonis, taip pat vanduo, kuriame vyksta visos biocheminės reakcijos.
Šiomis medžiagomis gyvūnai mūsų planetoje prisitaikę apsirūpinti naudodamiesi savo aplinka. Tačiau žmogus labiausiai išsiskyrė iš savo giminaičių tuo, kad jo bruožai, tokie kaip didelės smegenys, specializuota balso aparato, galūnių ir bendrai skeleto sandara, įgalino kultūros bei tarp kartų perduodamų žinių augimą. Kultūra pasitarnavo, kad išliktų žmonių organizmai, ir gamtinė atranka pasigavo šį eksponentinę naudą duodantį bruožą bei pradėjo jį maksimizuoti – t. y. mūsų biologinė bazė tapo vis labiau palanki plėsti, išlaikyti ir panaudoti žinias.
Technologijos neatsiranda vakuume ir žinios netampa technologijomis šiaip sau. Žmonės įgauna atsitiktinių žinių stebėdami ar manipuliuodami aplinka ir jos objektais, vertingas kombinacijas įsimindami ir vėliau panaudodami reikalingas medžiagas kaip resursą.
Šie nauji resursai vėliau kryptingai ieškomi ir įsimenami, taip žmogus, turintis žinių apie technologijas bei resursus ir galintis paversti resursus technologijomis, įgauna evoliucinį pranašumą prieš kitus gyvūnus ir prieš kitus žmones ar jų grupes. Kertiniai resursai turi savybę būti reti ir labai netolygiai pasiskirstę erdvėje.
Ir būtent didžioji dalis šiais laikais kritinių resursų yra rytinėje Ukrainos dalyje, ypač Luhansko ir Donecko apskrityse, – jų dabartinė vertė skaičiuojama trilijonais JAV dolerių.