Ši idėja yra šiek tiek giminingai kitai kontroversiškai DARPA iniciatyvai - „Hydra Project“. Jos tikslas buvo sukurti povandeninį „motininį laivą“, kuris galėtų tarnauti kaip mobili povandeninių ir skraidančių nepilotuojamų aparatų bazė.
Naujasis projektas, pavadintas „Distributed Airborne Capabilities“ iš dalies grindžiamas dabartiniais DARPA tyrimų duomenimis, kurių tikslas – sukurti nepilotuojamų lėktuvų eskadriles, kurių lėktuvai galėtų bendradarbiauti tarpusavyje kovinėse ir žvalgybos misijose.
Galutinis šios laboratorijos tikslas – supaprastinti nepilotuojamus lėktuvus ir išplėsti jų galimybes. Vietoje bandymų į vieną universalų didelį ir brangų aparatą sukišti daugybę visokiausios įrangos DARPA svarsto apie kelis mažesnius nepilotuojamus aparatus, kurių kiekviename būtų specializuota įranga, o dirbant kartu jie papildytų vienas kito informaciją.
Tokia strategija turi ir trūkumų, kuriuos pripažįsta DARPA: mažesnių bepiločių lėktuvų skrydžio nuotolis būna mažesnis lyginant su didesniais giminaičiais. Kita vertus, „didžiulis skraidantis aparatas, kuris, su minimaliomis modifikacijomis, galėtų paleidinėti ir surinkinėti daugelį mažesnių nepilotuojamų sistemų iš nuošalios pozicijos“, atokiau nuo mūšių zonos. O tai, DARPA manymu, būtų sąnaudų atžvilgiu efektyvi galimybė išplėsti bepiločių orlaivių eskadrilių veikimo zoną.
Kaip realiausi kandidatai į skraidančius lėktuvnešius įvardijami bombonešiai B-52, B-1 ir krovininis lėktuvas C-130.
