Nors pirmosios kalbos apie Marso kolonizavimą prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje, į Vilniuje vykusį inovacijų forumą „Innovation Drift“ atvykęs pašnekovas įsitikinęs – 2026-aisiais Raudonosios planetos kolonizacija taps realybė.

Apie didžiausius iššūkius, vabalų auginimą ir idėjos pasisekimą – interviu su ambicinguoju B. Lansdorpu.

- Papasakokite, kaip išvis gimė idėja žmones įkurdinti Marse?

- Pirmoji mintis įsižiebė 1997-1998 metais, kai NASA į Marsą siuntė pirmąjį roverį. Pamatęs šios misijos vaizdus per televiziją, dėl kažkokios priežasties iškart panorau vykti į šią planetą. Man tada buvo 20 metų, studijavau mechanikos inžineriją Olandijoje ir žinojau, kad įgyvendinti šios idėjos per NASA nepavyks, nes nesu Amerikos pilietis. Tada naiviai pagalvojau – jei noriu į Marsą, teks suorganizuoti misiją pačiam. Porą savaičių kūriau planus, tačiau vėl prasidėjo studijos ir teko viską atidėti į šoną. Pertrauka buvo netrumpa. Prie brėžinių sugrįžau tik studijuodamas doktorantūroje. Tiesa, doktorantūrą mečiau, nes įkūriau savo pirmąją įmonę.

Gal po trejų metų draugė atsiuntė nuorodą, kur buvo NASA'i siūloma atlikti vienpusę kelionę į Marsą. Jos teigimu, jie vogė mano idėją. Žinoma, daugelis galvoje mezgė panašias mintis, tačiau tą akimirką susimąsčiau – žinojau, kad tai buvo techniškai įmanoma, tereikėjo rasti finansinių išteklių. Ėmęsis piniginių paieškų, supratau, kad įmanoma ir tai, todėl į šią misiją panirau visa galva.

- Kaip į tavo grandiozinius planus reagavo aplinkiniai?

- Tiesą pasakius, net ir dabar, kai nieko apie Mars One misiją negirdėjusiam žmogui paaiškinu, kas tai, jie abstulbsta ir tiesiog netiki, kad aš kalbu rimtai. Tačiau prie to mes dirbame jau ketverius metus. Kai paaiškinu, kiek jau daug pasiekėme, kiek kontraktų pasirašėme ir kiek pritarimo sulaukiame iš kitų aeronautikos kompanijų, štai, ir Mason Peck prisijungė prie mūsų, o jis yra buvęs NASA vyriausias technologas – įtikinti žmones pasidaro lengviau.

Žinoma, negaliu garantuoti, kad misija bus sėkminga – juk tai toks iššūkis! Net ir daug mažiau ambicingi startuoliai nuolat gęsta. Tačiau aš žinau, kad turime daug šansų įgyvendinti šią idėją.

- O pats ar būsite tarp pirmų keturių drąsuolių, kurie į Marsą turėtų išvykti 2026?

- Visada maniau, kad būsiu. Tačiau Mars One idėja užgimė prieš 17-18 metų. Dabar esu senesnis, ir drįstu tikėtis, protingesnis. Todėl suprantu, kad šios misijos pradžiai esu absoliučiai netinkamas – esu nekantrus, užsispyręs ir greit suerzinamas. Tai pačios blogiausios savybės komandiniam darbui. Tiesa, toks charakteris naudingas verslininkui – aš greit nepasiduodu, įrodinėju savo tiesą, noriu, kad darbai būtų padaryti kuo greičiau. Bet, kadangi esu vykdantysis šios misijos vadovas, tikiuosi, kad vėlesnėse misijose, kai Marse jau bus 20-30 žmonių, galėsiu patraukti keletą virvelių ir patekti ten be didesnės konkurencijos.

Kaip ir jaunystėje, vis dar noriu apsigyventi Marse. Vienpusės kelioėnės idėja manęs neapleido. Kodėl norėtum grįžti atgal, jei prieš tave – visiškai neištirta, nauja planeta, kuri tik ir laukia būti aplankyta.

- Tiesą pasakius, kai kurie Jums galėtų paprieštarauti, sakydami, kodėl gi reikėtų vykti į Marsą – kas gi norėtų palikti Žemę, kuri taip pat dar nevisiškai ištirta, iškeliauta ir atrasta.

- Įdomus teiginys. Jei žmonės prie mano misijos jungėsi todėl, kad jiems nepatiko Žemėje, tada jie visiškai netinkami žmonės. Jei nesi laimingas čia, turbūt kalta ne problema ir gali būti, kad nebūsi laimingas ir Marse. Žmonės, kurie nori vykti į Marsą, yra pasiryžę palikti visiškai pilnavertį ir įdomų gyvenimą, šeimas ir artimuosius.

- Kaip atsirenkate žmones, kurie šiai misijai bus patys naudingiausi?

- Iš pradžių sulaukėme apie 200 tūkst. norinčiųjų anketų. Iki šiol tik atmetinėjome netinkamus kandidantus. Dar nežinome, kurie iš 100 atrinktųjų yra geriausia vykti. Po metų jau turėsime šešias komandas po keturis žmones, kurie pradės pilnu tempu treniruotis artėjančiai misijai, net tada, manau, bus komandų, kurios iki misijos pradžios taip ir neišsilaikys. Kas nors gali nuspręsti nebenorintis keliauti, kas nors gali susirgti arba mes nuspręsime, kad kažkuris narys visiškai gadina komandinę dvasią. Vienintelis būdas atrasti tinkamiausius žmones – juos testuoti simuliacinėje programoje. Tai yra, priversti juos gyventi marsietišką gyvenimą čia, Žemėje.

- Ko tikitės iš šių 24 žmonių? Kokius tikslus jiems keliate? Juk jie ne mokslininkai, o paprasti žmonės.

- Nepamirškite, kad visi esame paprasti žmonės, prieš kuo nors tapdami. NASA kosmonautai taip pat iš pradžių nieko nemokėjo, visus reikalingus įgūdžius jie įgyja. Pavyzdžiui, NASA pasirenka skirtingų sričių mokslininkus ir tada kelerius metus juos treniruoja tapti kosmonautais.

Didžiausias mūsų iššūkis visgi nėra medicininės, techninės ar inžinerinės subtilybės bei įgūdžiai, kuriuos misijos nugalėtojai turės turėti. Svarbiausi yra komandiniai įgūdžiai. Kad ir koks esi geras mokslininkas Žemėje, galbūt nesi tinkamas dvejus metus būti su dar trimis žmonėmis Marse. Kandidatus rinksimės pagal jų gebėjimus būti komandoje ekstremaliose situacijose. O tada turėsime dar 10 metų išmokyti juos visko, ko galės prireikti. NASA savo kosmonautus treniruoja apie dvejus metus, mes turėsime penkiskart daugiau laiko. Šių metų pakaks ir medicininiam, ir inžinerijos laipsniui įgyti. Mums reikia žmonių, kurie ne tik gebėtų dirbti mokslinį darbą, tačiau ir padėtų kam nors susilaužius koją, padėtų palaikyti komandinę dvasią ir motyvuotų savo draugus. O jei laisvu laiku jie dar ras laiko padirbėti – nuostabu! Juk kiekvienas mokslinis prisilietimas Marse bus revoliucinis. Šie žmonės bus neapsakomai naudingi mokslininkams Žemėje. Pavyzdžiui, jų paprašys atnešti uolieną, kuri atrodo taip ir taip. Arba uolienos gabaliuką, kurį dabar laiko rankoje, atpjauti ir padėti ant mikroskopo.

- Tad jei galutinis tikslas vis vien yra mokslinis, kodėl nusprendėte imti žmones dėl jų motyvacijos, o ne akademinių sugebėjimų?

- Turiu pataisyti. Tikslas – ne mokslinis, o tiriamasis. Tikslas – sėkmingai nugabenti į Marsą žmonių kolonijas ir užtikrinti, kad jos ten išgyventų. Kiekvieną, turintį smegenis ir atmintį, gali išmokyti medicinos ar inžinerinių dalykų. Tačiau žmonių, kurie nesugeba dirbti drauge, negali to išmokyti taip lengvai. Sunkiausia, palaikyti komandinę dvasią. Jų gyvybės priklausys nuo jų komandos narių.

- Kas vienija šiuos žmones?

- Prie misijos norėjo prisijungti žmonės iš daugiau nei šimto šalių (neskaičiavome šalių, kur norinčiųjų buvo mažiau nei 10) . Buvo, tiesa, ir iš Lietuvos, bet, vadinasi, jie mūsų neįtikino, kad tinka šiai misijai. Seniausiai kandidatei buvo 82 – tai moteris iš JAV, kuri, deja, dėl amžiaus dalyvauti negalės. Jauniausias žmogus, kuris legaliai gali jungtis, turi būti pilnametis, tačiau turiu popierinių laiškų net iš šešiamečių. Viename laiške tokia mergaitė bandė įtikinti, kad po dešimties metų, kai prasidės misija, ji jau bus visiškai pasiruošusi pakilti. Nuostabu.

Šie žmonės – patys įvairiausi: politikai, advokatai, mokslininkai, paprasti žmonės, vyrai ir moterys. Tai žmonės, kuriuos vienija atradėjo genas. Kaip ir prieš šimtus metų, buvo tie, kurie norėjo vykti į Australiją, Ameriką, o kitų tai neviliojo. Tai žmonės, kuriuos vienija ambicijos.

- Papasakokite, kaip atrodys gyvenimas Marse? Kur šie žmonės gyvens?

- Iš anksto bus paruoštos modulinės kapsulės, kurios lauks išsilaipinančių žmonių. Jos gana mažos. Kiekviena – daugmaž 10 kvadratinių metrų viduje. Dviejų šių kapsulių išorėje bus dvi ilgos pripučiamos erdvės. Šiek tiek primins tą balioną, iš kurio cirke daro šuns figūras. Šios vietos bus apie 100 kv/m dydžio, tad išvis misijos nariai turės apie 250 kv/m gyvenamosios erdvės. Šios gyvenamosios erdvės yra atskiros, tad jei viena ar kelios sugenda, jie gali saugiai persikelti į likusias.

Kapsulėse bus gyvenamieji kambariai, labai mažos privačios erdvės, darbo kambariai. Apie 40 proc. visų namų bus naudojama auginti augalams. Mūsų idėja yra maistą užsiauginti, o ne visąlaik tiekti iš Žemės į Marsą. Tad aplinka bus gana žalia.

- Ar žmonės bus vegetarai?

- Ne visiškai. Daugiausiai jie augins maistą, tačiau šiek tiek maisto davinių bus vis vien atgabenama. Be to, Marse bus auginami ir vabzdžiai. Yra apie 1500 valgomų vabzdžių rūšių. Nors Europoje ar Šiaurės Amerikoje nėra labai įprasta juos valgyti, tačiau jie labai maistingi, juose daug baltymų. Jie galės misti augalų, kurių nesuvalgys komandos nariai, likučiais. Tai beveik rūšiavimas. Tad, atsakant į klausimą, vabzdžių valgymas – juk ne toks jau ir vegetariškas užsiėmimas.

- O kaip dėl vandens ir deguonies?

- Būsime toje Marso dalyje, kur yra pakankamai ledo, kurį galėsime naudoti kaip vandens šaltinį. Be to, toje pusėje reikės ir mažiau techninės įrangos – jei norėtume žmones parskraidinti atgal, reikėtų daugiau įrangos, degalų. Tad roveriai kas žemę, kurioje yra ledo, vėliau gyvenamoje erdvėje jis bus paverčiamas į skystą, mums įprastą formą. Iš pradžių elektrolizės būdu vandenį naudosime deguonies gamybai. Dalį deguonies gausime ir iš auginamų augalų.

- Kaip dėl šeimų kūrimo ir giminės pratęsimo Marse?

- Marso vaikai yra antras pagal dažnumą klausimas, kurio sulaukiame. Pirmiausiai keliaus du vyrai, ir dvi moterys. Nėštumas Marse teoriškai įmanomas, tačiau mokslininkai dar nežino, ar vaisius dėl mažesnės gravitacijos gimdoje augtų normaliai. Gali būti, kad vaisius formuotųsi pailgas ir siauras. Tai reikia išsiaiškinti prieš kam nors nusprendžiant tai pamėginti.

Pagalvokime iš kitos pusės. Pirmieji keturi žmonės, kurie ten išvyks, darbo ir taip turės per akis. Jie gyvens labai pavojingoje ir neištirtoje aplinkoje, tad jei po kojomis dar maišytųsi vaikas, nebūtų labai protinga. Gal kai bus 20 ar 30 žmonių ir žinosime, kad planetos gravitacijos sąlygos tam nekenkia, galbūt tai ir bus įmanoma.

- Kita dažna kritikos strėlė teigia, kad jūsų idėja primena lenktynes – kuris pirmas sugalvojo ir spėjo surinkti pinigų, tas ir užsiima Marso kolonizavimu. Tačiau ar nemanote, kad šį sprendimas per daug globalus, kad jį būtų galima monopolizuoti?

- Sutinku, kad šį sprendimą turi priimti visų šalių konsorciumas. Todėl mūsų ekspertai atrinks pačius įvairiausius žmones. 2026 m. mūsų ekspertai pasakys, kurios komandos jau pasiruošusios vykti. Tada viso pasaulio klausime, kurios komandos, jų manymu, turėtų keliauti. Pirma, tai įdomu mūsų verslo modeliui, nes iš to galėsime užsidirbti pinigų. Tačiau svarbiausia, kad sprendimas bus priimtas demokratiniu, daugumos būdu. Tie 4 žmonės, kurie paliks Žemę dėl šios misijos – svarbiausias kone tūkstantmečio sprendimas. Todėl visi turi teisę prie to prisidėti ir nulemti, kas bus įrašyta vadovėliuose, kuriuos skaitys mūsų palikuonys. Jei prezidentus renkame balsuodami, taip pat turime daryti ir su pirmaisiais Marso gyventojais. Tik taip išvengsime subjektyvumo ir favoritizmo.

- Grįžkime prie faktinių detalių. Numatytos kelionės biudžetas yra 6 mlrd. dolerių. Ar tiek pakaks?

- Šį skaičių sugalvojau tada, kai pradėjau kurti šios misijos idėją. Iki šiol jis nepasikeitė. Vėliau, domėdamasis kosmoso technologijomis supratau, kad vien roveris yra daug daug brangesnis, nei maniau iš pradžių. Tačiau nors kai kurie dalykai ir brangesni, pinga kiti dalykai. Todėl pagal dabartinius skaičiavimus, tiek turėtų pakakti. Beje, į šią sumą įskaičiuoti ir nesėkmės kaštai – tai yra suma, kurios reikėtų vienam komponentui visiškai sugedus ir jei jį reikėtų parsigabenti iš Žemės. Man ir pačiam keista, kad galutinė suma nepasikeitė per tiek metų.

- Kiek pinigų jau turite?

- Šiuo metu vyksta rimti pokalbiai dėl milijoninių investicijų iš turtingų žmonių. Milijonai, ne milijardai, bet reikalai juda. Tiesa, dabar mums reikia tik 50 mln., kad galėtume pereiti į kitą Mars One misijos etapą – tam reikia ir daugiau darbuotojų, reikia pradėti kurti simuliacinę aplinką, daryti daug tyrimų. Tiesą pasakius, su investitoriais jau dabar kalbame apie daug didesnes sumas. Sunku prognozuoti, kada pavyks prieiti sprendimą. Jau pusę metų tikėjausi baigti šį etapą, bet nėra taip lengva. Jausimės saugiai tik tada, kai pinigus jau turėsime banke.

- O kaip dėl pačių didžiausių iššūkių bei pavojų?

- Rizikų, žinoma, yra. Didžiausia rizika yra pakilimo ir nusileidimo metu, pats skrydis nėra pavojingas. Žinoma, nereikia bijoti asteroidų. Nors jų rizika Marse ir didesnė nei Žemėje, tačiau viską galima apskaičiuoti. Kitos rizikos – radiacija, žmogaus kūno gebėjimas išsilaikyti kitokioje aplinkoje, poveikis raumenims ir panašiai. Tačiau šios rizikos, mano manymu, yra suvaldomos. Svarbiausia ir pavojingiausia – palaikyti darbą visų sistemų, kurios turės užtikrinti žmonių gyvybes. Įskaičiuojant labai tolimą Marso ir Žemės atstumą. Juk jei kas suges, negalėsime naujų dalių atskraidinti taip greitai – tai užtruktų mėnesių mėnesius. Todėl turime užtikrinti, kad žmonės ten turės visus reikalingus įrankius viską susitvarkyti patys. Ir, žinoma, psichologiniai dalykai, kuriems žmones ruošime visą laiką iki misijos pradžios. Jie žino, kam pasirašo, o mes atsakingai pasirinksime psichologiškai stiprius kandidatus. Tada – jau viskas įmanoma.

- Ačiū už pokalbį.

Filmą apie MARS One misijos dalyvius galite pažiūrėti ČIA.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (228)