Jie priverčia darbdavius susiimti už galvų: Z karta

Kaip sudominti išmaniąją individualistų, kitaip vadinamą, – Z kartą? Kodėl dabartiniams darbdaviams tai sukelia daug iššūkių ir kaip juos spręsti?

Apie tai „Login 2017“ konferencijoje diskutavo „Master Class Lietuva“ partnerė Laura Duksaitė-Iškauskienė, karjeros mentorystės platformos „idialogue” vienas iš įkūrėjų ir jos vystytojų Saulius Alksnevičius, „Kesko Senukai Digital“ personalo vadovė Viktorija Janavičiūtė. Diskusiją moderavo „Mokilizingas“ personalo vadovė Virginija Pipirė.

Prieš pradedant diskusiją moderatorė V. Pipirė auditorijai uždavė klausimą: kiek metų yra vyriausiam Z kartos atstovui?

Auditorijoje pasigirdo įvairūs spėjimai – aštuoniolika, devyniolika metų. „Dvidešimt vieneri“, – patikslino V. Pipirė, pabrėždama, kad tai jauni žmonės, netrukus ateisiantys į darbo rinką.

„Jeigu įvestume į google, kas yra ta karta, pamatytume daug skambių antraščių: narcizų, tinginių karta, ta, kuri nori daug užsidirbti, bet nenori daug dirbti. Tai kaip yra?“ – kreipėsi ji į diskusijos pašnekovus.

„Girdėjau, kad tai dar yra ir selfių karta, – pajuokavo S. Alksnevičius. – Esminis dalykas, kad tai karta, gimusi ir užaugusi IT amžiuje, skirtingai nuo mūsų. Kitas aspektas: jų dėmesį išlaikyti labai sunku. Jeigu mokslininkai nemeluoja, turime 8 sekundes, kad juos kažkas sudomintų ir priverstų klausytis.

Be to, jie betarpiški, nėra „Gerb. direktoriau“, „Pone Ministre“, yra aš ir tu – du lygūs žmonės. Ir, aišku, jie išsiskiria kūrybiškumu, turi globalias vizijas. Vienareikšmiškai.“

V. Janavičiūtė visiškai sutiko su Sauliumi ir atkreipė dėmesį, kad pasikeitė ne tik karta, bet ir darbo pokalbiai: „Tie, kurie ateina pas mus, juos žavi kad vadovas yra lyderis, kad jis yra inovatyvus. Visai kitokie būna darbo pokalbiai. Darbuotojų klausiama: koks tu kaip žmogus.

Jie yra užaugę su technologijomis, jiems reikia iššūkių, jie jau yra talentai. Stengiamės, kad jie jaustų, kad šioje įmonėje turės galimybes augti, o mes tą skatinsime suteikdami ne tik priemones, bet ir keldami iššūkius, kad jie galėtų išeiti iš komforto zonos ir tobulėti.“

L. Duksaitė – Iškauskienė neslėpė, kad tokie darbuotojai kelia didelį nerimą darbdaviams: „Daug nerimo, nes šitų žmonių būdas ir požiūris labai smarkiai pakito, jų tėvų suformuoti lūkesčiai jiems yra didžiuliai.“

Ji pasiūlė atkreipti dėmesį į tai, kaip save reklamuoja aukštosios mokyklos. „Jos sako: mes auginame lyderius. Tuo tarpu, kai jie ateina į darbo rinką auginti kaip lyderiai – jie ir elgiasi kaip lyderiai, kaip lygiaverčiai partneriai.

20-metei mergina gali drąsiai pasakyti, kad jūsų įmonė man nepatraukli. Arba – šitame darbe išmokau tiek, kad galiu išeiti kitur. Tą vadovams priimti sunku, bet jie tą daro drąsiai ir gerai jaučiasi.“

S. Alksnevičius patarė kuo daugiau kalbėti su Z karta, bandyti suprasti, kadangi betarpišką bendravimą jie itin vertina.

V. Janavičiūtė sako, kad tokius darbuotojus motyvuoja galimybės: konferencijos, tarptautinės konferencijos, į kurias gali būti siunčiami, be to, ji pritarė, kad kalbėtis yra labai svarbu.

„Anksčiau mes buvome įpratę turėti metinius pokalbius. Jiems nereikia to, jiems reikia jausmo, kad jie yra šeimoje. Ką aš darau – nuolat rengiu pokalbius. Netgi kartą per savaitę reikia klausti: kaip tu jautiesi. Arba jie patys ateis ir pasakys, kad su manim nekalbėjai dar.

Jiems svarbu, kaip jis jaučiasi kaip asmuo ir kad vadovas jį vertina, nurodo viziją, kur reikia eiti“, – sakė ji.

Anot pašnekovų, svarbiausia girdėti šios kartos lūkesčius ir į juos reaguoti. Tokie darbuotojai taip pat turi jausti, kad įmonėje turės potencialą augti.

Moderatorei paklausus, tai kokie gi tie būdai pasiekti Z kartą, su ja kalbėtis. L. Duksaitė – Iškauskienė juokavo: „Per coffee in'ą“. Bent jau didžiuosiuose miestuose, – juokėsi ji.

Iš tikrųjų šitie žmonės yra iššūkis ne tik darbdaviams, bet ir organizacijoms. Ir jie paprastai renkasi užsienio kapitalo bendroves arba technologines, inovatyvias bendroves. Kuo ji turi daugiau inovacijų – tuo ji atrodo patrauklesnė.“

Ji tvirtino, kad darbdaviams svarbiausia išlaikyti šituos žmones, o ne orientuotis į į naujus. „Žinoma, visos organizacijos turi natūralią kaitą, reikia prisitraukti iš kitur žmonių, bet svarbiausi žmonės turėtų būti turimi, reikia juos išlaikyti, o ne orientuotis į persamdą“, – sakė ji.

„Tu turi būti suinteresuotas, kaip jis gyvena. Vyresniems tai yra puiki galimybė susipažinti su šita karta ir iššokti tas 8 sekundes, kad tos kartos darbuotojas pas tave ateitų“, – pridūrė S. Alksnevičius.

V. Janavičiūtė pabrėžė, kad Z kartos jaunuolis nėra materialistas, jo tikslas – auginti save patį, o didžiausia vertybė – patirtys.

„Darbdavys turi sukurti galimybę jam padėti. Iš vienos pozicijos leisti pabandyti dirbti kitoje pozicijoje. Tai žavi darbuotojus, nes taip auginama jų patirtis, ir jie gali spręsti, kas jiems patinka“, – teigė ji.

„Šitie žmonės meta pirštinę vadovui. Aš pas jus dirbsiu metus, o po metų ateina ir sako: na, tai ką jūs man galite pasiūlyti. Ir vadovo reakcijos yra dvi: gali sakyti, vaikeli, aš tai 10 metų dirbau, tai ką tu per metus čia... Ir vaikelis sako: supratau. Ir jis labai greit rinkoje susiras kitą darbą. Arba vadovas sako: supratau, tuoj mes viską sutvarkysime“, – kalbėjo l. Duksaitė – Iškauskienė.

Baigdamas diskusiją S. Alksnevičius apibendrino: „Įdomiausia, kad iš tiesų tų fundamentalių skirtumų, kas mus skiria nuo jų, – nėra. Jie tiesiog labiau drąsūs nei mes. Apie savo poreikius skelbia garsiau, ir tas mus trikdo“, – sakė jis.